Anądien, labai karštą birželio popietę, vėjui pučiant kiaurai per visus atidarytus namų langus, prūde kvarksint varlėms, per mobilią auklę stebint mažylės miegą ir tyloje nuo vyresnėlės čiauškėjimo, gimė mano pirmasis knygos puslapis.
O tuo pačiu ir daugybė baimių ir nepasitikėjimo - ar tikrai reikia dar vienos knygos apie tėvystę? Kuo ši knyga kitokia, nei daugybė kitų, puikių, jau išleistų? Kodėl aš dabar sugalvojau, kad galiu rašyt knygą? Kiek daug darbo laukia! Ir taip toliau.
Bet iškart ėmė rastis didelis pasitenkinimas ir džiaugsmas. Man rašyti yra džiaugsmas, nerašyti šiuo metu labai sudėtinga. Nerašydama jaučiuosi, tarsi atkirsčiau save nuo kažkokios srovės, svarbaus šaltinio kaitrią vasaros dieną. Tas šaltinis pagirdo, atgaivina, įkrauna. Gal išgyvenčiau ir be jo, bet renkuosi kitaip.
Ar tikrai reikalinga dar viena knyga apie tėvystę? Bet ar tikrai mano knyga bus dar viena? Ir ar tikrai apie tėvystę? Nesu tikra. Taip, ji bus toje temoje, bet ji neišvengiamai bus kitokia. Nežinau, ar įdomi, nežinau, ar vertinga. Nežinau, ar pajėgsiu išpildyti savo užmojus. Bet turiu pamėginti, kartoja vidinis rašyti mėgstantis draugas, kuris ir yra tas, besimaitinantis šaltiniu ir tikrąja to žodžio prasme trokštantis be jo. Tas vidinis personažas turi super galią - jis gamina rausvą, šiltą pasitenkinimo pojūtį visame kūne, kai įsisukus į rašymo verpetą atrodo, jog pasaulis sustoja, o raidės ir žodžiai nevalingai plūsta ant lapo.
Knygos mintį jau nešiojuosi su savimi daugiau nei metus. Mano didysis klausimas buvo tai, jog nežinau, kaip viską, ką noriu pasakyti, reikės apjungti. Kas ta pagrindinė mintis ir knygos tema. Kokiu būdu ir kokia tvarka visos tos mintys, kurios nebetalpa manyje turėtų sugulti knygon? Visai neseniai aiškumas atėjo. Žinau, kas knygos tema ❤ ir tegu tai kolkas lieka su manimi.
Dalinuosi šiuo dideliu sau įvykiu turbūt kaip noru pasidžiaugti, o gal ir įsipareigojimu ir viešu pažadu nesustoti. Plaukti ta šaltinio versme net ir tada, kai atrodys, kad beprasmiška ir neverta. Šiandien, kai dalinuosi tuo su jumis, jau parašiau beveik 100 lapų. Ir kone kasdien aplanko tiek abejonės ir nepasitikėjimas, tiek ir didelis džiaugsmas bei nekantrumas.
**