Skaitant daugybę puikios užsienio literatūros apie tėvystę ar vaikų auginimą, man vis jaučiasi atstumas. Kaip ir faina, atliepia, ir drauge taip toli, lyg ne apie mus, ne apie mane. Apie tą šeimą, kitapus didžiausio vandenyno.
Man atrodo, kad mūsų tautos kultūrinis kontekstas, žvelgiant per psichologinę prizmę labai unikalus.
Pirmiausia, tai mūsų santykis su emocijomis yra labai...na jo nėra. Mes nemokam jausti, bet mes gerai mokam slopinti. Ir tas mums trukdo tiek santykyje su kitais, tiek ir su savimi. Mes užpykstam, įsiplieskiam, nusimenam, nerimaujam, kartais net visai nesuprasdami dėl ko, o taip pat tų savo jausmų ir savęs juos jaučiančių baisingai gėdyjamės ir bandome kuo greičiau visa tai nustumt į šoną.
Savo elgesiu mes esam ganėtinai pagiežingi, pavydūs, bandantys būti teisūs ir visažiniai. Mes priekaištautaujam, niurzgam, bumbuliuojam. Sudievinam autoritetus arba kaip tik juos labai neigiam. Nepasitikim savimi ir be galo daug iš savęs ir kitų tikimės. Ir bandom kurti įvaizdį, kad esam kitokie.
Tai tik rodo, kaip giliai mums nesaugu, neramu, skauda, baisu. O mes norim tiesiog būti laisvi - savo viduje.
Mes turime labai skausmingą istoriją - karų, trėmimų, okupacijos. Mūsų kolektyvinė netekčių, siaubo, neteisybės - traumų istorija, ir ją mes nešamės iš kartos į kartą.
Mes, kaip tauta ir atskiri individai apskritai nesijaučiame saugūs. Mes netikime, kad pasaulis gali būti saugi vieta gyventi. Nes mūsų tautos istorijoje tiesiog taip nėra. Nebuvo ir nėra dabar, gyvenant greta teroristinių kaimynų. Mes patiriam baimę ir nerimą, kurie turi šaknis mūsų senelių realybėje, ir tas nerimas ir baimė, jie yra ir mūsų realybės neatsiejama dalis.
Todėl mums ypatingai reikia emocinio saugumo - mums reikia kitų žmonių, su kuriais kurtume saugumo saleles, kuriose galėtume šiek tiek pailsėti. O vaikams reikia mūsų artumo, kad jie galėtų augti ramiai.
Mums nereikia patarimų, pamokymų, pagrūmojimo pirštu. Mums reikia apkabinimo, palaikymo, nuraminimo, išklausymo. Dėmesio vienas kitam, artumo, kurį kartais baisu prisileisti, priėmimo ir švelnumo. Tada ir mes šiek tiek sušvelnėjam.
Mums visiems, ypatingai reikia RYŠIO.
Kviečiu pasisemti šiek tiek ryšio mano knygoje "Ryšys su vaiku, ryšys su savimi".
**
Nuotrauka Dovaldės Butėnaitės