- Bet yra vienas geras dalykas vemiant - sako Ugnė 4 nakties, sėdėdama ant grindų tualete - kad tu būni kartu su manimi.
Net užsimiegojusias akis ir ausis pastačiau. Jetus, galvoju, tai negi tikrai visi tie vėmalai ir snargliai tėra būdas daugiau pabūti kartu?
Ir turiu sau atsakymą į tai, jog ir taip, ir ne tik taip. Bet ne apie tai aš susimąsčiau tą akimirką. O veikiau apie tai, ką ji man sako ir ko jai reikia.
Mes tiek mažosios Ūlos darželio adaptacija susirūpinom, jog ne tai, kad nepastebėjom, kaip jaučiasi Ugnė, bet tiesiog nebeliko tiek energijos jaudintis ir kreipti dėmesio. Nes ji jau penkerių. Nes jau antrus metus eina. Nes jau geba save ir išreikšti ir reguliuoti geriau. Ir nors būna dienų, kai ji gana lengvai lieka daržely - nu matau tas, rodos, labai liūdnas akis įsmeigtas į mane, mojuojant pro langą. Ūla verkia, visada stipriai verkia ir pyksta atsisveikindama su manimi. Na, o su tėčiu apskritai abiems visiškai paprasta. Tarsi skirtingus vaikus mudu su vyru augintume.
Tad kol Ūla rėkia, verkia, pyksta, - Ugnė susipakuoja. Kol Ūla rankas sunėrus ant krūtinės trepsi kojyte, Ugnė prisitaiko. Ir kai Ūla stipriai stipriai ir ilgai verkia - ji turi galimybę gauti paguodos, dėmesio, glėbį ir palaikymo. Ir taip iš tiesų nurimti. Kol Ugnė bandydama viską laikyti, gali būti, kad belaikydama jaučiasi šiek tiek vieniša.
Man tas laikymas pažįstamas. Prieš daugiau nei savaitę turėjau vieną stipresnių savo asmeninės terapijos sesijų, kur, dabar jau aišku, kad plyštančiais kraštais, kupinais vidinio turinio atėjusi, nesusivokdama, kas vyksta, bandžiau kalbėti apie kažką "protingo", kol atradau, kad ta protinga diskusija man visiškai netinka. Jog tiesiog noriu... švelnumo. Ir prapliupau verkti. Verkiau verkiau, galiausiai verkiau apsikabinusi terapeutę, savo iškrovoj atpažindama save kaip savo mažąją Ūlą, visu savo kūnu tiesiog verkiančią glėby.
Kartais gyvenime svarbu laikyti. Mes negalime visada ir visur pamesti, praplyšti. Tai nesaugu, neefektyvu, taip, tikėtina vistiek negausime, to, ko mums reikia. Bet labai svarbu atskirti, kur reikia laikyti, o kur yra erdvė nebelaikyti ir kur galima pasitikėti ir paleisti. Ir tokiu būdu atsiremti į kitą. Šituos du atskirti ir yra didysis menas, nes tikrai nėra lengva pamatyti: kokiems mano poreikiams tenkinti, kokia aplinka yra palankiausia.
Tai nuo vėmalų iki ašarų, bet viskas juk apie tą patį: palaikymą, pasitikėjimą, atsirėmimą ir paleidimą - ryšį, kurio patyrimo mums taip kiekvienam reikia. Ar kai naktį pykina tualete, ar darželyje, ar psichoterapijoje.
**
Nuotrauka Indrės Ulozaitės