- Ar galiu paragauti gabalėlį tavo apelsino? - teiraujuosi Ugnės, padalinusi vaikams apelsiną, ir joms bešveičiant, supratusi, kaip ir aš jo noriu.
- Ne, mama, aš jo noriu! - ryžtingai ir aiškiai man atsako Ugnė. Truputį norisi prieštarauti ir pradėti aiškinti, kad taigi aš jums atidaviau, bet sustoju.
- Ūla, ar galiu su tavo kate pažaisti? - klausia Ugnė dvigubai mažesnės sesės ir išgirsta griežtą NEEE.
- Ugne, ar galėtumei vieną iš savo segtukų paskolinti Ūlai, ji pametė gumelę ir lenda plaukai į veidą?
- Ne mama, man gaila, -taria Ugnė. Ir, nors norėčiau, kad ji padėtų šioje situacijoje, drauge aš ją puikiai suprantu.
Kartais kyla pyktis, dėl tokio vaikų aiškaus stovėjimo savo interesų pusėj. Kartais net nervas suima, kad štai šitaip - tiesiai šviesiai ir paprastai rūpinasi savimi, tik savimi. Ir tada pagalvoju, kokia tai vertybė. Žinoma maži vaikai taip elgiasi labai natūraliai dėka savo fiziologinių, raidos dalykų, kur empatija jiems, kuo mažesniems, tuo mažiau pažini. Bet dauguma mūsų tėvų ir senelių kartos žmonių buvo išmokyti priešingų vertybių dar labai anksti. Anksčiau, nei galėjome empatiškai rinktis kitą, mes jau rinkomės, nes taip reikėjo. Ne savimi rūpintis ir savo poreikiais, bet, pirmiausia kitais. Jog vertybė yra ne savo poreikius atstovauti, bet vertybė juos aukoti, vardan kito. Aš suprantu, jog greta to stovi ir tuometinė istorija ir kontekstas - pokario metai, sovietų okupacija - čia laikai buvo tokie, jog reikėjo rūpintis vieni kitais. Reikia ir dabar, bet svarbu rūpintis ir savimi - ypač paprastuose, kasdieniuose dalykuose.
Terapijos metu dauguma klientų kalba apie sudėtinumą pasakyti ne. Apie išsekimą, pervargimą. Apie savo poreikių aukojimą, apie prisitaikymą prie kitų ir kainą, kurią paskui už tai moka. Ir ne veltui terapija apskritai (bent mano požiūriu) yra labai stipriai susijusi su savo jausmų ir poreikių atpažinimu ir prisiskyrimu sau. Prisiėmimą atsakomybės už savo poreikius ir savo jausmus. Ir toji atsakomybė apima realius veiksmus veikti, jais rūpinantis: pasakant, sustabdant, nesutinkant. Išsakant, ko noriu ar ko reikia man, kaip jaučiuosi. Pasirenkant save. Dažnai santykyje tai būna baisu. Terapijoje kone nuolat girdžiu tas baimes: įskaudinti, nuvilti, įžeisti. Tokią didelę atsakomybę už kitų žmonių jausmus, renkantis, tuomet, ignoruoti savuosius. Geriau padaryti gerai kitam, bet ne sau. Geriau neįžeisti kito (dar išvis labai didelis klausimas, kiek tos baimės pagrįstos), bet sužeisti save. Kaskart savęs, tuose pasirinkimuose nepaisant.
Man atrodo, kad kur kas lengviau bendrauti, kai abu žmonės santykyje yra pakankamai sąmoningi savo jausmams ir poreikiams bei juos išsako. Tada ryškiai sumažėja visų "tarp eilučių" vykstančių manipuliacijų ar bandymų perskaityti kito mintis, ar jausmo, jog manęs nesuprato ir pan. Kai teigiame save, ir kitas teigia save - drąsiai, paprastai ir draugiškai - mes galime susitikti. Išsakyti ir negynybiškai išgirsti. Nes mums nebegręsia pavojus prarasti dalį savęs. Kai rūpinamės savimi, mes galime pasirūpinti ir kitu.
Ir, aišku, nėra viskas kategoriška, nėra juoda ar balta. Jei visuomet, it koks trimetis, trepteldami koja, rinktumėmės tik save, ir tuo savo "apelsinu" nesidalintume, ko gero sudėtinga būtų gyventi visuomenėje, kurti santykius, draugauti. Turbūt neišvengiamai kartais mes padarom kažką gero kitam, net jei tai mums kainuoja savus resursus. Bet svarbu, kad matytume to vertę. Ir kad toks pasirinkimas būtų sąmoningas. Kylantis iš jausmo "aš galiu įvairiai, ir šįsyk matau vertę rinktis būtent taip", o ne vykstantis automatiškai, nes kitaip, atrodo, kad negaliu.
Ir leiskim savo vaikams gerbti savo poreikius gerbdami jų. Su laiku įvairiose situacijose atsiras galimybė jiems patiems pamatyti, o ir mums parodyti, aptarti įvairias to puses.
**