Mamystėje man tapo itin akivaizdi balanso ir resursų paieškos svarba. Tapus mama, atrasti laiko, susiplanuoti ir įgyvendinti kažkokius kasdienius/kassavaitinius ritualus, kurie užpildo mane gera energija, atitraukia nuo visko, ką kasdien darau, sutelkia mintis ir visą dėmesį, tapo nebe tik graži fantazija, tai tapo būtinybė, visiška higiena. Nes kitaip tiesiog sunku, gal net sakyčiau neįmanoma. Nes nepasikrovusi į save aš tiesiog senku kaip išdžiūvusi kempinė, aš nebeturiu ką duoti - nei kantrybės, nei ramybės, nei galų gale dėmesio, nes mano dėmesys nuolat nukrypsta į save ir savo pačios nepatenkintus poreikius. Tada būna žiūriu į dukrą, bet matau tiesiog bruzdantį žmogelį. Nematau jos ištikrųjų. O kai nematau, negaliu ir atliepti. Viskas labai elementaru.
Tai vyksta ne tik su dukra, tas pats atsispindi ir santykyje su vyru, kitais artimais žmonėmis, netgi konsultuojant klientus. Juk negali visiškai absoliučiai susitelkti į kitą, jei tarkim labai nori į tualetą. Iš tiesų negalime, ir ne tik tada, kai mūsų fiziniai poreikiai nepatenkinti. Lygiai taip pat ir tada, kai nepatemkinti emociniai. Jie, ypač būnant intesyvesniam kontakte su kitais, išgyvenant pokyčius ar daugiau streso, yra lygiai tokie pat svarbūs kaip ir fiziniai poreikiai.
Kiekvienam labai svarbu atrasti savo resursų šaltinius. Jie labai individualūs ir gali būti skirtingi. Man labai gera rašyti, tai darydama reguliariai, įgyvendinu kažkokį kūrybinį impulsą, kuris, jei negauna progos pasireikšti, viduje tūno, spurda ir bumbuliuoja. Taip pat man, kaip turbūt ir daugeliui, labai svarbu oras, gamta, miškas, vanduo. Pasinėrimas į gamtą, kad ir kokioj nenuotaikoj, visuomet atneša tyro dvelksmo į jausmus ir mintis, raudonai nudažo žandus, įpučia šypsenos.
Ir visai neseniai atradau, o tiksliau sugrįžau prie kadaise labai mylėto užsiėmimo - šiuolaikinio šokio. Ir galiu pasakyti, jog bent šiame gyvenimo etape, tai yra mano visiškas atsipalaidavimo, energijos, šypsenos, idėjų šaltinis. Judesys, kad ir koks nevykęs, šleivas kreivas, naujas ar jau išmoktas, puikiai išlaisvina ir atpalaiduoja viduje tūnančias įtampas, nerimą, susijaudinimą, netgi pyktį ar neviltį. Nesvarbu kokiame jausme tuo metu esu, kiek turiu ar neturiu jėgų, netgi kelios minutės šokio suteikia jausmą, jog gryžau namo. Aš čia, savyje. Aš esu aš, su savo mintimis, jausmais ir kūnu. Mano kūnas gyvybingas ir aš esu pilna energijos - tekančios, judančios, nuolat besikeičiančios. Kuriančios tai, ką noriu kurti. Tarsi mosuodama rankomis ir kojomis ir visaip besisukinėdama susigrąžinčiau atgal atsakomybę už save, savo jausmus, mintis ir veiksmus. Ir pradėčiau vėl tais judesiais, it teptuko potėpiais, piešti savo gyvenimą. Man tai labai stipri patirtis. Labai įgalinanti ir labai reikalinga.
Todėl norisi tuo dalintis. Žinau, kad ne man vienai tie resursai yra taip labai reikalingi. Taip pat tikiu, jog šokis, judesys gali taip teigiamai veikti tikrai daugelį. Juk ne šiaip sau šokis turi tokias gilias kultūrines ir religines tradicijas. Tai gydo ir sujungia - kūną, jausmus ir mintis.
**