Ugnė šįvakar žaidė žaidė žaidė su močiute, galiausiai nuvargo, atvarė į lovą, apsiklojo ir manęs klausia:
- mama, kas tau šiandien buvo smagiausia?
**
Prieš metus ar kelis bandžiau įsiūbuot dienos aptarimą, bet tas akivaizdžiai neveikė, Ugnė tik susierzindavo ir pasakydavo kas vakarą tą pačią frazę. Po kurio laiko nustojau klaust.
Ir neseniai vėl klustelėjau. Reakcija buvo visiškai kitokia. Ji susidomėjo, pagalvojo, atsakė. Paklausė manęs. Ir išklausė! Tada aš vėl jos paklausiau kito klausimo, ji pasidalino, paklausė manęs.
Mes kalbamės! - negalėjau patikėt. Mes iš tiesų kalbamės, o ne tik aš liudiju jos pasidalijimus arba informuoju apie ribas, kryptį ar savo reakcijas.
Ji jau suvokia, kas telpa į dieną, t.y. kur prasideda šiandiena! - dar labiau negalėjau patikėt. Dar, atrodo, neseniai, paklausus ką valgei pietums, galėdavo atsakyti absoliučiai beleką, kas tuo metu šauna į galvą, kad ir apie praeitą mėnesį.
Ir kaip jaukiai ji pasirenka tęsti tai, kas suartina, nuramina, sujungia, įžemina. Man buvo labai gera išgirsti šį pašnibždom užduotą jos klausimą tamsiam kambary, šalia parpiant jau kurį laiką įmigusiai Ūlai. Pasijutau kaip su kokia drauge vasaros stovykloje, kur po kaldra šnabždėdavomės ir kikendavom visą naktį.
Aptarėm, apsikabinom ir ji po kelių akimirkų užsnūdo.
Tik to ir tereikėjo ramiai užbaigti dienai ir pasinerti į miegą: išsižaisti ir aptarti dienos įspūdžius.
**
Jai jau greitai penkeri. Kaip ir kada ji taip užaugo?
**
Och tie jautrūs vaikų ir jų gylis.
**
Nuotrauka Ugnės Poloudinos.
Comments