Kažkuriuo metu gana stipriai susirūpinau - ar tikrai tai, kas aš esu, esu aš? Ar tai, ko aš tariuosi norinti, aš iš tiesų noriu? Ar tai, kuo vadovaujuosi, tikrai man svarbu? O ar skiriu dėmesio tam, kas man iš tiesų svarbu? Kaip save išreiškiu? Kiek seku savo poreikių, norų, impulsų? Ar tikrai save pažįstu, o gal tik galvoju, kad pažįstu? Ir išvis, kiek tai ką galvoju, jaučiu, sakau, darau ir noriu - ar tai sutampa?
Svarbūs klausimai, sudėtingi klausimai ir gana painus tas atsilukštenimo procesas. Kartais taip užvelta - kas mano, kas ne mano - mintys, žodžiai, net vertybės. Iš kur jos pas mane, kaip, vardan ko. Ar aš tai renkuosi dabar, ar tai mane kadaise pasirinko per įvairiausius santykius, kurie man darė poveikį.
Aš manau, kad prasminga einant savu keliu, laiks nuo laiko sau tokius klausimus užduoti. Ypač, kai kažkas darosi nebepatogu. Kai daug pykstu ar nuolat kažkodėl pykina. Kai atrodo, kad viskas erzina, viskas labai jautriai paliečia arba tiesiog itin mažai džiugesio. Kai jaučiuosi užstrigusi ar įklimpusi. Bet egzistuoja tikimybė užklimpti ir pačiose autentiškumo paieškose, ypač, jei to autentiškumo imame vaikytis ne todėl, kad skauda nebūti savimi, o todėl, kad juk gi reikia būti autentišku.
Autentiškumą galima suvokti ne kaip kažką, kylančio ar esančio giliai viduje, o veikiau tikslą kažkuo tapti. Pati atradau, kad kažkada kažkodėl autentišką žmogų įsivaizduodavau sodriu balsu, ryškiai rėžiantį, ko jis nori, pasiimantį, ko jam reikia. Matomą ir aktyvų. Kaip įdomu, kad tuo remiantis, jei visi žmonės taptų savimi, reiškia taptų vienodi! Ar tylus žmogus tai jau ne autentiškas? O tas garsus ir matomas, gal tiesiog kiek labiau choleriškas, nei autentiškas?
Dabar labiausiai save artėjančią prie savęs patiriu tuomet, kai tiesiog būnu, užuot bandžiusi būti, kaip "reikia". Kai pajuntu, jog dedu mažiau pastangų. O kad tolstu nuo savęs tuomet, kai tą pastangą būti teisingu būdu vis stengiuosi įgyvendinti. Kai kalbu ar darau ir iškart save vertinu. Kai vietoje tiesiog buvimo atrandu ir pastangą save stebėti. Ne reflektuoti, ne pastebėti, o stebėti ir vertinti.
Taigi, painu viskas viduje, atrodo. O gal net ne viduj o iš tiesų tarp - savyje, savęs ir kito.
Naviguoti bandau klausdama savęs:
"O kaip aš iš tiesų dabar jaučiuosi?
Ko aš dabar noriu?"
Kad tiesiog galėčiau geriau pažinti ir reaguoti į save ir nepaklysčiau autentiškumo iliuzijų pinklėse.
**