Po antrosios knygos pristatymo visiškai dingo balsas. Kaip simboliška, ypač turint omenyje, jog tema buvo "Motinystės pavasaris. Apie ką kalbame, o apie ką vis dar tylime?" - pasakiau, ką norėjau, ir teko užtilti. Bet šįkart ne apie tai.
Tokiame tyliame buvime viskas kitaip. Pirmoji diena su vaikais ir pastebiu kylančią didžiulę frustraciją, jog manęs negirdi, o garsiau aš būti negaliu. Oho kiek pykčio kilo, noro suvaldyti šią situaciją, noro, kad viskas vyktų pagal mane ir tučtuojau! Daugiau nei įprastai nervinausi, kad manęs negirdi, neklauso, neatsižvelgia, o balso svarba rodos išaugo. Atrodė, kad neturint balso, daugiau mažai ką ir turiu. Nors ir supratau, kad tai nėra tiesa, per tos bejėgystės prizmę atrodė veikiau taip.
Antrąją dieną kiek daugiau tyrinėjau save ir savo reakcijas bei savo veiksmų poveikį ir bangavau - tarp frustracijos - pykčio ir bejėgystės bei galimybių paieškos bendrauti kitaip. Atradau, kad vaikams įpratus, jog tyliau kalbu, ir jos dažniau suklūsta. Jog arčiau ateina. Jog daugiau tariasi. Pastebėjau, koks galingas yra prisilietimas. Kaip svarbu apkabinti, prieiti, pažiūrėti. Išgirsti.
Šiandien trečioji diena ir stebiu, jog viduje atsirado kur kas daugiau pastovaus švelnumo. Gal pailsėjau nuo darbų ir reikalų, gal prisitaikiau prie savo būsenos ir savo ribotų galimybių. Ir, atrodo, viskas gana gerai, visai švelnu ir paprasta. Yra lengviau buvo jas geriau girdėti, matyti, o tai darant (visiškai ne siurprizas), jos kur kas geriau girdėjo mane, net ir mažai kalbančią. Ir net malonumo pajutau šioje savo būsenoje, kur beveik negalint kalbėti, ir ėmus labiau naudotis kitomis priemonėmis ryšiui megzti, pasijutau... labiau išgirsta.
Ir išties, buvimas išgirstu, šįkart man pažodžiui, bet apskritai - išgirstu, pamatytu, priimtu, patvirtintu - yra tema. Tema man, man to dažnai gyvenimiškose situacijose trūksta ir labai vertinu patyrimą, kai yra priešingai. Ir tai tema daugeliui žmonių.
Šiandien stebėdama, kaip vaikai, na, labiausiai vyresnėlė, nustojo pakeltu tonu kalbėti, užuot kalbėjus ramiai, reikalauti, užuot tiesiog paprašiusi, daug dažniau, užuot tiesiog stabdžiusi ir puolusi mažylę, tardavosi ar klausdavo, kaip jai padėti, labai aiškiai liudijau, ką reiškia jaustis išgirstu, pamatytu, priimtu. Kai nereikia už savo norus, jausmus ir teritoriją kovoti. Kai tampa išties gana saugu būti, kaip būnasi, kai niekas nesitaiko tavęs keisti. Ir tuomet galima tiesiog... atsipalaiduoti.