Mes norime, kad vaikai užaugtų turintys savo nuomonę, ir pykstam, kai jie mūsų neklauso.
Norim, kad jie augtų savarankiški, ir vis sakom "duok man, aš greičiau padarysiu, nei tu".
Norim, kad jie būtų laisvi žmonės, o ribojam jų pasirinkimus kiekviename žingsnyje - "neimk, neliesk, nekišk, nečiupinėk".
Norim, kad jie mokėtų reikšti savo emocijas, o vis stabdom, sakydami "neverk, nepyk".
Norime, kad užaugę, gebėtų kurti artimus santykius, kai dar visai mažą kūdikį bandome atskirti nuo savęs, migdydami atskiroje lovytėje, per dienas laikydami vežimėlyje ir gultuke.
Norime, kad santykiuose vaikai būtų laimingi, o prie jų rėkiame vienas ant kito, tarsi tai nieko nereiškia.
Norime, kad vaikai pasitikėtų savimi ir pasauliu, kai patys vargiai pasitikime savimi.
Norime vaikams meilės ir laimės, o dozuojame savo glėbį, bijodami, kad pripras.
Mes norim visko, kas geriausia, bet vis pamirštame, kad visas tas gėris prasideda nuo mūsų. Mes esame atsakingi už tai, kokią pirmąją patirtį savęs supratime, saviraiškoje ir santykyje su pasauliu mūsų vaikai turės. Atsigręžkim į save, kad suvokti savo elgesio pasėkmes. Imkimės patys elgtis taip, ko norime ar tikimės ateity. Ateitis yra čia ir dabar. Ateitis prasideda šiandien.
**