Įtakos nepadarysi, jei nėra ryšio



Įtakos nepadarysi, jei nėra ryšio.

Būtent ryšys yra didžiausia mūsų santykių galia ir galimybė.

Ir kai iškyla situacijos, kai vaikai neklauso, atrodo, kad ignoruoja, negirdi - pirmiausia, kur verta atkreipti dėmesį - į tai, kiek jie jaučiasi su mumis ryšyje - artimi, pamatyti, išgirsti, suprasti, svarbūs.


Ir tai nebūtinai reiškia objektyvų buvimo kartu ir dėmesio skyrimo faktą.


Tai apie labai subtilų, individualų patyrimą, būtent, kiek vaikas JAUČIASI esantis ryšyje su mumis.


Visai vertinga stebėti pačiam, ar paklausti artimųjų nuomonės ir parefkektuoti šiuos klausimus:


Koks konkrečiai mano elgesys padeda vaikui jaustis labiau ryšyje su manimi - labiau pamatytu, labiau išgirstu, labiau suprastu ir svarbiu.


Ir koks konkrečiai elgesys verčia jaustis nepakankamu, netinkamu, nesvarbiu, neišgirstu, nesuprastu.


Tai gali būti maži kasdieniai dalykai, tokie kaip:


- Leidimas vaikui išsisakyti, kaip jaučiasi ir kas vyksta, jo nenutraukiant, nesiginčijant.

- Pabandymas tai suprasti, pažiūrint iš jo pusės.

- Nepertraukinėjimas, kai vaikas kalba.

- Kai svarbu, kad išgirstų, pažiūrėjimas į akis. Ne todėl, kad išgirstų, o todėl, kad susitikti.

- Neužbaiginėjimas vaiko minčių ar sakinių, net jei jis ilgokai užtrunka kažką pasakyti.

- Kalbėti švelnesniu, mažiau įsakmiu tonu.

- Mažiau priekaištavimo, daugiau tokių frazių, kaip: "tu nuostabus / tu man labai brangus / labai tavęs pasiilgau / žaviuosi tavimi, kai tu... / man rūpi, kaip tu jautiesi / esu labai laiminga, kad esu tavo mama/tėtis / gera tavęs klausytis / gera leisti laiką kartu su tavimi / man svarbi tavo nuomonė" ir t.t.


Tai gali būti ir didesni - nuostatų, patirčių, traumų, emocinės savireaguliacijos dalykai, tokie kaip:


- Suvokimas, kad sunkių emocijų metu, vaiko išsakytas frazes, reikia "išsiversti", pvz.: "aš tavęs nemyliu, eik iš čia", reiškia "man dabar sunku ir aš nesijaučiu pakankamai saugiai, man reikia pagalbos"

- Suvokimas, kad sunkus vaiko elgesys nukreiptas ne į mane tiesiogiai, o atskleidžia sudėtingus jausmus, kuriuos jis tuo metu patiria.

- Suvokimas, kad yra skirtumas tarp to, kiek įsitraukę ar atsiriboję (fiziškai ar emociškai) esame, būdami su vaiku vienoje erdvėje.

- Suvokimas, kad atkėlus nosį nuo telefono, tikrai užtruksim, kol adekvačiai sureaguosim, nes esame absoliučiai ne kontakte su vaiku.

- Suvokimas, kad kai vaikui sunku emociškai, svarbu ne kovoti su ta emocija ar pačiu vaiku (ginčytis, įrodinėti, drausti, bausti, gąsdinti, bandyti sukontroliuoti situaciją ir pan.), o verčiau kelti sau tikslą padėti vaikui su tuo tvarkytis.

- Suvokimas, kad kai vaikas stipriai emociškai reaguoja, jokie mūsų argumentai neveiks, tai fiziologiškai neįmanoma, kad ir kaip norėtųsi.

- Suvokimas, kad tiesiog komandavimas, vadovavimas ir noras, kad klausytų neveikia, be gebėjimo priartėti prie vaiko, kad jis rinktųsi tai daryti, nes jam svarbu, o ne iš baimės būti nubaustas.

- Suvokimas, kad tam, kad visa tai galėčiau bent kiek įvaldyti - turiu pažinti savo poreikius, jausmus, reakcijas, patirtį ir kaip ji mane veikia, savo automatinį elgesį ir raudonas vėliavėles, kai pradedu "grybauti".


Ir tikrai nereikia nuolat spausti iš savęs tobulų reakcijų, pilno atliepimo. Ne, santyky su vaikais svarbu paieškoti vietos ir sau - saviems poreikiams, jausmams ir ribotumams.

Bet tada, kai kažkas vyksta smarkaus, negero, netinkamo - visai verta pastatyt ausis ir įsiklausyti, ką tai sako, apie mūsų ryšį.


**


#ryšys #ryšyje #tėvystė #psichologija #vaikųauginimas #psichologas