Parašiau pavadinimą ir supratau kaip dramatiškai jis skamba. Nene, nekalbėsiu apie suaugusius vaikus ir kaip jie palieka namus ar kažką panašaus.
Kalbėsiu apie mažus mūsų vaikus, kai jie palieka namus... su tėčiais, išeidami į kiemą, aikštelę ar su reikalais.
Kadangi su vyru dalinamės vaiko priežiūrą, laiką darbams ir reikalams stengiamės planuoti iš anksto. Bet būna tokių atvejų, kai jiedu tiesiog nesuplanuotai išeina. Ir tuomet, kad ir kaip iki tol kilnojosi stogas nuo nuovargio, emocijų ar nebaigtų darbų, tą akimirką, kai pabučiuoju juos ir palydžiu einant pro duris, širdyje kažkas suvirpa. Pasiilgstu jų tą pačią akimirką, kai jie nebesikėsina užatakuoti viso mano dėmesio, jėgų ir galimybių lauko.
Grįžtu į tuščią tylų butą, ir mano jausmų erdvę dalinasi palengvėjimas ir liūdesys, azartas kažko imtis ir apatija, džiaugsmas ir vienišumas. Ir visi tie mintyse išsvajoti reikalai, ką aš jau čia nuveiksiu, kai (jei) turėsiu tokią galimybę, visi šie dalykai akimirką nuščiūva, kol bandydama prisijaukinti tuščius namus ir keistą savo būseną aš slampinėju iš vieno kampo į kitą tai rinkdama Ugnės žaislus, tai prisėsdama paskrolint telefoną, tai vėl kažkaip nejaukiai, tarsi ne savo namuose ir ne savo kūne būdama, bandyčiau čia įsipatoginti.
Galiausiai užsiimu kažkuo. Labai labai stengiuosi tais atvejais netvarkyti namų ir netgi nedirbti, nes šiose srityse visada rasiu kažką neužbaigto, o būtent skirti laiko sau, - kad ir kokia racionaliai žiūrint nevertinga veikla tai būtų. Kai pavyksta stengiuosi prisėsti prie savo svajonių ir projektų, kurie dar tik laukia manęs ir mano idėjų. Arba pajudėti, pašokti. Nueiti į dušą, užsileisti garsiai muziką. Dažnai rašau ar skaitau. Ir ta valandėlė ar kelios, įsisukus į mėgstamą veiklą labai greitai pralekia.
O tada, labai staigiai aplanko dar vienas stiprus dvilypis jausmas, išgirdus dukros balselį lauke ar laiptinėj. Sumišęs "o ne, kaip greitai, man dar reikia laiko, aš vos įsivažiavau!" Ir palengvėjimas, ilgesys, džiaugsmas. Kad ir po dviejų valandų išsiskyrimo man taip gera ją sutikti! Ji visuomet grįžta paaugusi. O ir vyro palaiminga veido išraiška sakanti, kad jiems buvo smagu ir gera, ir jie kažką įdomaus nuveikė kartu! Ir tai yra judviejų reikalas.
Taigi, net šitas mažas kasdienybės momentas man puikiai atspindi tėvystės dvilypumą, kuris kiekvieną akimirką tarsi į dvi puses plešia daugybę mamų ir tėčių. Nuo noro, kad vaikai greičiau užaugtų, iki ilgesio juos kuo ilgiau išlaikyti savo glėbyje. Iki pykčio ir kaltės gumulo, kai pakėlei balsą ir tas mažas žmogus žiūri savo gražiom akim ir tikrai nė velnio nesupranta, ko tu čia nori ir ardaisi. Nuo poreikio laikui sau sau sau, ištrūkti, pabėgti, iki stovėjimo kaip įkaltai, vos tą galimybę gavus. Mamystė talpina savyje visas spalvas, visus jausmus, visus ne ir visus taip vienu metu. Galbūt tai ją padaro tokią velniškai intensyvią, kad kartais atrodo, jog mano sienos plyš. Jog tai, ką aš jaučiu, mąstau, patiriu, viso to yra tiek daug, kad vieną dieną visa tai pasipils ir užtvindys visą mūsų butą, gatvę, planetą. Tai tiesiog liesis, tekės ir niekada nesustos.
Bet su laiku tos talpinančios sienos tvirtėja. Su kiekvienu mėnesiu ar metais, kiekviena nauja patirtimi ir įveiktu iššūkiu. Kiekviena minutėle skirta sau, o ne nesibaigiantiems darbams. Pasidalinimu jausmais ir išgyvenimais, jaučiant palaikymą ir bendrystę. Drauge su augančiu pasitikėjimu savimi, pažinimu savęs ir vėl kitokios, vis besikeičiančios. Priimant savo trūkumus ir pažeidžiamumą, kaip neatsiejamą savasties dalį. Saugant ir rūpinantis savimi lygiai taip pat, kaip rūpinamės savo vaikais. Ir įsileidžiant nuo šiol visada už rankos laikysiantį dvylipumą, kuris, lyg šešėlis, lydės kiekviename žingsnyje ir tiesiog yra likusio gyvenimo, būnant mama dalis.
**