Šią knygą mintyse nešiojausi jau seniai. Aš žinojau, kad rašysiu, daug maž žinojau ir apie ką. Vis gimdavo idėjų ir laiks nuo laiko pūsteldavo įkvėpimas, kad na reikia imti ir parašyti, bet niekaip nesiryždavau pradėti.
Turėjau baimę suklysti - neparašyti, neišpildyti idėjos. Ir tas labai gąsdino, nes knygos parašymas buvo mano sena, man labai brangi svajonė jau nuo gilios paauglystės. Apskritai rašymas man yra širdžiai brangus dalykas. Dienas kai kažką, kas man patinka, parašau, dažniausiai vakare užskaitau kaip sėkmingas, laimingas ir išpildančias.
Taigi, daug vidinio spaudimo jutau dėl TOS knygos ir vis laukiau kažkokio neva tinkamiausio laiko pradėti. Bet gimus antrąjai dukrai, taip ėmė lietis noras rašyti, kad nebegalėjau to suturėti. Parašyti po keletą tekstų per dieną, žindant mažylę neužtekdavo, norėjosi daugiau ir kažko labiau apčiuopiamo.
Bet ir vistiek atidėliojau. Ir galiausiai mane sumotyvavo rašyti netikėta žinia apie sunkią labai artimo žmogaus ligą. Ta žinia taip dėjo per galvą ir iš po kojų išmušė, atrodo, viską. Pastebėjau, jog rašymas buvo bene vienintelis būdas iš to juodumo ir skausmo bent trumpam atsitraukti. Kas vyksta ir dabar, nuo karo Ukrainoje pradžios. Rašymas man padeda ir labai padėjo aną pavasarį ir vasarą išbūti sunkume. Kai atrodė, kad gyvenimas stoja, rašymas padėjo pajusti, kad ne tik. Kad va šitoj mažoj raidelių ir žodelių realybėj aš kuriu gyvenimą, aš jį dėlioju, ir tas kažkiek kompensavo bejėgystę. O kadangi bejėgystės buvo daug, tai ir jėgos kurti, proporcingai daug. Skirdavau po kelias valandas per dieną rašymui, bet prisėdus pirštai skriedavo daug greičiau nei mintys, nespėdavau nei suvokt nei užregistruot, ką palikdavau puslapiuose. Palikau daug, nežinojau, kad tiek turėjau, ką pasakyti.
Galiausiai, po rašymo, perrašymo, trynimo, dėliojimo, redagavimo ir maketavimo, ji išsipildė per visus 320 su viršum puslapius.
Suprantu, kad mano kūrybai reikia jausmo. Nebūtinai skausmo, bet geriausiai kuriasi, kai mano gyvenime yra pulsuojančių, manimi tekančių jausmų, su kuriais ne visada aišku, ką daryti, nei kaip juos išturėti savyje.
Vardan kūrybos, džiaugiuosi, kad esu labai emocionali ir jautri. Kad esu dar taip toli iki įvairių vidinių konfliktų išsprendimo. Kad dažnai jaučiu įtampą, bet jau ją gerai pastebiu ir smalsiai tyrinėju.
O dėl savęs ir mūsų visų, vistik norisi daugiau šviesos ir vilties ir mažiau skausmo. Laisvės, sveikatos ir RYŠIO.
Taigi, tokia liūdna, bet drauge ir galinga yra mano knygos gimimo istorija.
**