Nugi būna, oi turbūt dažniau nei norėtume būna taip, kad vaikai sau siaučia/griauna namus/bando nusilaužti galūnes/skriaudžia kitus/daro priešingai nei susitarėm ir pan.
Ir tada tame bandyme suvaldyti, sustabdyti ar pakreipti situaciją, neretai kyla milžiniškas beviltiškumas ir bejėgystė susidūrus su tuo, kad suvaldyti nė velnio nesigauna. Negana to, viskas krypsta tik į blogąją pusę, vaikai ne tik kad neklauso, bet net ir negirdi, o chaosas tik progresuoja.
Toje bejėgystėje dažnai norisi gražinti kontrolę į savo rankas. Tai pasireiškia arba nuolatiniu kartojimu ir bandymu pasiekti to, ką bandome :) arba per kažkokią manipuliaciją (dažniausiai nesąmoningą) - agresyvumo padidėjimu, bandant vaikus priversti klausyti arba per jėgą, arba per baimę - pakeltą balsą, gąsdinimus, kartais per skatinimus ir pan. Baisiausia būna suvokti, jog tai visgi neveikia. Ir tada gali imti atrodyti, kad neveikia niekas.
Bet iš tiesų net ir tokiose situacijose yra kas kartais suveikia. Pirmiausia, jei stebim, kad vaikai mūsų negirdi, vertinga sustoti ir pasižiūrėti ar tikrai girdim mes juos? Pati kartais pastebiu save tokiose situacijose, - vaikštau ir karksiu kaip užsikirtusi plokštelė. Tikrai vaiko vietoje savęs neklausyčiau!
Kas tikrai suveikia - išgirsti vaiką, pamatyti, išgirsti, ateiti ten, kur tuo metu yra jis. Stebėti, pakalbinti, paklausti, pasidomėti. Užmegzti akių kontaktą, jei esam kviečiami - trumpam prisijungti į vaiko veiklą. Tiesiog pabūti kartu, dėmesingai pabūti, be savo "plano" kišenėje. Vaikai, kad ir akimirką atkūrę ryšį, artumą, pasijutę pamatyti ir išgirsti, mielai atsilygina tuo pačiu. Jie mus išgirsta ir daug mieliau bendradarbiauja. Bėda, kad sunku tai prisiminti tuo metu, kai karšta.
Taip pat, kaip ir su visais santykiais, taip ir santykiuose su vaikais, norint pasiekti visus tenkinančio rezultato, reikia bent trumpam išlipti iš savo batų, ir pasimatuoti kito žmogaus poziciją. Kaip jaučiasi jūsų vaikas tuo metu? Kas su juo vyksta? Ko jis nori/ nenori, ko jam reikia? Kokie jo motyvai šiam elgesiui ir kokie poreikiai už to slypi? Greičiausiai čia irgi yra svarbi istorijos, vaiko istorijos dalis, kurią kartais pražiūrim, jei laikomės įsikibę tik savo požiūrio ir plano.
Ir beveik visada tie momentai yra apie poreikių susidūrimą, konfliktuojančius poreikius. Verta juose išgirsti savuosiusius ir labai verta išgirsti vaiko. Bet kad tą padaryti, pirmiausia reikia tiesiog... sustoti. Ir įsiklausyti.
**