Vis klausiu savęs - kas man yra Kalėdos? Žinau, kad tai kažkas svarbaus, magiško. Kad labai susiję su artimais, mylimais. Su poilsiu ir atsipalaidavimu. Jausmu, jog esu namie - kad ir kas tai bebūtų. Ir tas jausmas, jog esu namie asocijuojasi su jaukumu, saugumu, su glėbiu. Tai kvepia vaikyste.
Mintyse stabteliu apžvelgti, ko iš Kalėdų noriu ir tikiuosi šiandien. Pastebiu save kuriant mintyse jaukius momentus, pripildytus tiesiog pačių artimiausių žmonių, juoko, šypsenų, glėbių, faino, sklandaus ir tekančio laiko kartu. Šilumos, šilumos, šilumos. Visa tai fainai, nuostabu ir puiku. Tik drauge aš pastebiu, kad visos tos šilumos, šypsenų ir jaukumo aš tikiuosi iš Kalėdų nuolat. Kad taip gera ir jauku būtų visada. vi-sa-da, visą šį laiką be niūrumo, klaidų, susipainiojimo. Suprakaitavimo prie keptuvių, susinervimo, kad nesigauna. Netilpimo visiems patogiai prie stalo nedideliame bute. Ar sergančių vaikų, nerimo, pykčių, konfliktų, netinkančių, per daug ar per mažai dovanų. Juokelių ir sarkastiškų komentarų. Nepastebėjimo ir neišgirdimo viens kito. Jausmo, jog esu nesuprasta, jog nesuprantu. Ir jausmo, jog truputį vieniša. Kai tikiuosi įspūdingo laikotarpio viso, it spindinčios eglutės girliandos žybsnis - nusiviliu. Užuot taip norimo vi-sa-da džiugesio, veikiau patiriu be-veik vi-sa-da apniaukusį nusivylimą, nepasitenkinimą, liūdesį.
Šiandien itin daug galvoju apie netobulumą. Aiškų ir stabilų kaip pats gyvenimas - nuolat patiriamą tai savo, tai kitų netobulumą, kuris drauge ir toks tobulas, nes būtent jis skiria mus nuo kitų. O tas atskyrimas - svarbus, nes būtent jo dėka galime iš tiesų susitikti kitą. Tik tada, kai esame skirtingi, it kokios formos, galime priartėti viens prie kito ir susiliesti savo kampais ar apvalumais. Jei būtume vienodi - visi vienodai tobuli - ech kaip būtų neįdomu, nes savo vienodais atspalviais ir formomis mes persidengtume, susilietume užuot prisiglaudus, persisunktume vieni kitais, užuot patyrus save santyky su kitu. Nes juk jei mes vienodi, ką tuomet matome santykyje - kitą ar save?
Tai, ką rašau, labai stipriai susiję su mano psichoterapijos studijomis. Ten vėl ir vėl atrandu, koks brangus yra mūsų skirtingumas ir kiek daug jis gali atnešti į santykį, jei tik leidžiam jam būti. Tad spėlioju ir svarstau: o kas, jeigu šias šventes padaryti edvės tam, kad mūsų visų skirtingumai galėtų pasirodyti - priimančiai, saugiai, nesikabinėjant, nesiginant ir nesiruošiant gauti smūgio žemiau juostos. O kas jei Kalėdos būtų tiesiog mūsų netobulų susitikimas su netobulais kitais. Paprasta realybė, kurią, švenčių proga, pamėgintume tiesiog priimti tokią, kokia yra.
Nors mūsų šeimos realybė šiemet tokia, kad vaikai stipriai serga ir greičiausiai Kalėdos bus gana vienišos (labai labai gaila!) vistiek tą erdvę skirtingumui ir netobulumui, noriu kurti ir nešiotis tiesiog savo širdyje.
Šiek tiek man tai skamba, kaip koks Kalėdinis stebuklas.
Linkiu kiekvienam savo stebuklo. Širdyje!
**