Man tai nėra klaidų nedarymas. Tai nėra žinojimas, kaip elgtis visais atvejais ir ką sakyti konkrečiu momentu. Tai nėra aukojimasis dėl vaiko, nėra viso savęs atidavimas. Tai nėra teisingos frazės. Tai nėra lavinimo kiekis, tai tikrai nėra daiktai ar aplinka, kurioje vaikas auga. Tai nėra kuo geresnis tobulos tėvystės iliuzijos išpildymas. Tai nėra tai, ką mes planuojame ir įgyvendinam. Ne. Man regis viena svarbiausių ryšį kuriančios tėvystės sąlygų yra lankstumas - t.y. gebėjimas keisti, reguliuoti savo būsenas. Išgirsti ir pamatyti, kaip mūsų elgesys veikia vaiką ir mūsų tarpusavio santykį. Ir užuot reagavus gynybiškai ar piktai, užuot tęsus tai, ką pradėjom dar didesne apimtimi, tiesiog stabtelėti. Ir pabandyti kitaip. Pavyzdžiui impulso pagautam nutraukti vaiko žaidimą, nes staiga pasirodė, kad gana, gali pasitaikyti. Kaip ir susinervinus dėl netvarkos išplėšti iš vaiko rankų žaidimą. Būna, kad aprėkiam, pasakom šiurkščiai ar bandom kontroliuoti vaiko elgesį iš nelygiavertiškos pozicijos - įsakinėjam ir trokštam, kad paklustų. Taip nutinka tėvystėje, taip mūsų elgesyje reiškiasi mūsų pačių kadaise patirtos traumos - nelygiavertiškumas, mažumas, nepagarba mums. Ir taip elgtis nėra pats blogiausias dalykas. Blogai yra, kai mes tęsiam savo elgesį. Kai laikomės savo, matydami, kaip tai skaudina. Arba nematydami, nes tuo metu nematom kito. Kai mūsų būsena užtemdo tai, dėl ko apskritai čia ir esam. Dėl ko esam tėvai, ir ką savo vaikams iš tiesų norėtume perduoti. Lankstumas, apie kurį kalbu, nuima būtinybę visada elgtis tinkamai. Bet jis duoda galimybę kaskart pamatyti, kas vyksta su vaiku, ir pamačius jo akis, keistis ir adaptuotis. Visada, kai tik įmanoma, rinktis ryšį. Ir savo poreikius išsakyti ryšyje - ramiai, pagarbiai, išklausant ir suprantant. Ieškant bendrų išeičių, rodant ir mokant vaikus, kad tam tikros būsenos, kurios apima, nėra amžinos ir nėra didesnės už mus - kiekvieną atskirai ir mus kartu. Nėra didesnės už ryšį ir nėra svarbesnės už tave.
Ir tai, mano galva, yra kur kas didesnė pamoka vaikui apie jausmus, emocijas ir santykius, nei kažkas, ką mes bandytume "teisingai" papasakoti ar perteikti. Sustojimas nurodinėti, ir vietoje to išklausyti, ką sako vaikas. Leisti užbaigti, tai kas svarbu. Surasti naują, kitokį, kūrybišką sprendimą. Pakviesti ateiti atsisėsti ant kelių ar apsikabinti. Pritūpti iki vaiko akių lygio, ir savo prašymą pasakyti naujai, kitaip. Atsiprašyti aprėkus, ir pasakyti, kad tu nuostabus vaikas ir aš elgiausi netinkamai. Išgirsti. Pamatyti. Paliesti, pajusti. Tai leidžia mums susigražinti savo galią, patiems išeiti iš bejėgystės. Nes elgdamiesi šiurkščiai su savo vaikais, nurodinėdami ar bandydami kontroliuoti, tikriausiai tuo metu giliai jaučiamės maži ir bejėgiai patys. Lankstumas taip pat tai yra, kas atskleidžia vaikams žmogiškumą, ir jog klaidos gali būti saugios. Kas iš tiesų kuria pamatinį saugumą santykyje - lankstumas ir galimybė girdėti ir būti išgirstam. Tai, kas užtikrina, jog yra teisybė, ir pasaulis gali būti saugus. Bei moko, jog visada verta rinktis ryšį.
**