Žiūriu į dukrų makaroną vėžliuką ir pirmas dalykas, ką pamatau, pamatau tanką. Ketvirtadienio ryte kai pabudau ir sužinojau, kas vyksta Ukrainoje, per kelias sekundes išgyvenau visą spektrą jausmų. Pamačiau griūvančius namus. Pamačiau skausmą savo vaikų akyse. Pamačiau ašaras, žuvusius, išsprogdintą Vilnių, pamačiau mūsų šeimą bėgančią ir pamačiau mūsų šeimą liekančią. Išgyvenau pasirinkimo skausmą. Mačiau gimti turinčius ir kūdikius, vienišus naujagimius, ginklus, mėsas, karius, tuštumą. Kelios sekundės ir savo viduje išgyvenau karą pilna jo programa. "Ką jie mums padarė", skamba prof. Danutės Gailienės žodžiai ir knygos pavadinimas*. Ketvirtadienį paryčiais pradėtas karas tiek daug pakėlė. Atkėlė. Atrodo atsivėrė skausmo ir baimės šuliniai. Tie, kurie visada čia buvo, bet dabar nuo jų buvo nukelti dangčiai. Karas nėra mums nauja. Mūsų reakcijos - nėra nepatirtos. Karas yra mūsų kūnuose, kraujuose, genuose. Mūsų kolektyvinėje pasamonėje, mūsų kūniškoje atminty. Mes žinom kas yra praradimo skausmas, kas yra nesaugumas, okupacija net jei to patys nepatyrėm. Mes tą patiriam per savo protėvius ir jų istoriją. Mums pažįstamas karas. Jis mumyse. Mūsų viduje ir mūsų reakcijose į tai, kas vyksta. Bet mums pažįstama ir laisvė.
Todėl mums bėga ašaros pamačius Ukrainos prezidento drąsą, lyderystę ir pasiryžimą. Giedant himną ar einant kartu būryje. Matant paprastus žmones kovojančius, ginančius, tikinčius. Girdint laive eik tu nachui. Nes ir tai mūsų kraujuose ir kūnuose. Ukraina, mes su tavim ir mes arčiau nei galima įsivaizduoti. Mes tikim ir esam šalia. Tu gali. Tu jau tai rodai. #SlavaUkraini #StandforUkraine #Psichologija #Psichologas * Danutė Gailienė "Ką jie mums padarė. Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu"