Man regis vienas didžiausių tėvystės smūgių į paširdžius yra savo laisvės netekimas. Kur, su naujo žmogaus po širdele atsiradimu, palaipsniui ima gimti priklausomybė nuo kito - kad pakeltų, nuneštų, kad dalyvautų ir lauktų, ruoštųsi kartu. Nuo kitų, kad tinkamai pasirūpintų. O atsiradus vaikeliui į kaktą smogia absoliuti šimtaprocentinė priklausomybė, nes be kito pagalbos, namų, sienų, buities palaikymo, vaikų perėmimo - tau šakės. Šakės, nes be kito nebegali ničnieko.
Gimus vaikui, kuris toks priklausomas nuo tėvų, kad išgyventų, vystytųsi, saugus ir sveikas augtų, tėvų santykiuose gimsta priklausomybė vienas nuo kito. Ir jei kažkuris šeimos narys tą abipusią priklausomybę neigia ar nepripažįsta, neprisiima atsakomybės už savo dalį - nelaisvė tą kitą smaugia tik dar labiau.
Mažų vaikų auginimas - tai dažnu atveju nuolatinė žvalgyba, rūpinimasis ir meilės dovanojimas karo sąlygomis. Tai kasdieninis bandymas išlikti tuo dideliu, kai regis mažėji šimtus kartų per dieną, kai norisi paleist dūdas čia ir dabar ir kad viskas tiesiog nurimtų. Tai daug empatijos, sąmoningumo, švelnumo ir lyderystės reikalaujantis užsiėmimas. Tai - nuolatinis kontaktas ir poreikių, prašymų tenkinimas. Tai - gyvenimas su kur kas mažiau poilsio tylos, galimybių, hobių ir mėgstamų dalykų. Bet tai gyvenimas su rodos visomis emocijų spalvomis, su daug juoko, bet ir ašarų. Tai buitis su tuščiomis apatinėmis lentynomis ir užklijuotais stalčiais. Bet tai taip pat gyvenimas su jausmu, jog viduje pilna, nors ir sunku. Tai kitai mažai širdelei padovanotas dėmesys ir per vieną naktį pasikeitęs tavo pačios žvilgsnis.
Tai atsakomybė, kurią nuo šiol neši, kas dieną, kas naktį ir kas minutę, kuri, pasirodo, yra laisvės tamsioji mėnulio pusė.
Atsakomybė, laisvė ir priklausomybė - tėvystėje šie žodžiai regis įgauna dar kitas prasmes.
Ir, kad tik tokia toji "nelaisvė" tebūtų.
Ačiū, kad galime būti laisvi!
2022 Sausio 13.
**
o čia mano laisva ir nepriklausoma Ugnė
