"Nėra laiko! Turime tiek mažai laiko ir tiek daug lūkesčių, o viską reikia spėti: pasiekti, pamatyti, padaryti, pažiūrėti. Būti sėkmingam visose srityse: ir karjeros, ir tėvystės, ir santuokos, ir laisvalaikio, ir draugystės.
Tokius pavyzdžius mes matome žurnaluose, televizijoje, socialiniuose tinkluose. Instagrame vis sušmėžuoja istorijos kaip ką tik pagimdžiusi mama jau neteko visų priaugtų kilogramų ir štai jau grįžo į darbus ar linksminasi su draugais, dalyvauja renginiuose, kitoje nuotraukoje bučiuodama savo mažylį. Mes perskaitome, tada pažiūrime į veidrodį, pamatome savo neplautą galvą, nutįsusį džemperį ir naują geriausią draugą – vaikutį, kuris buvo mums artimiausia kompanija jau kelintą parą, pravirkdamas tuoj pat, vos tik paleisdavome jį iš savo glėbio.
Mes girdime tuos daugybę reikalavimų, rekomendacijų, patarimų, ką ir kiek reikia nuveikti vardan savo ir šeimos sveikatos, gerovės ir t. t. – nuo rekomendacijų pasportuoti bent 3 kartus per savaitę iki laiko, praleisto su vaiku kasdien, laiko, praleisto su savimi, laiko gamtoje, laiko tik dviese su vyru, laiko bendravimui. O tada į mus neišvengiamai žiūri neišplauti puodai, skalbiniai ir kūliais besiritančios dulkės. O
galbūt vyresni vaikai, kuriems taip nuolat esame skolingi ryšio. Mums norisi viską spėti. Mes vėl pažiūrime į save, pažiūrime į tą mamą iš instagramo, ir mums nejučia ima atrodyti, jog tikriausiai taip įmanoma!
Viską spėti, viską galėti, visko norėti. Kadaise spėdavome kur kas daugiau, bet kažkas nutiko. Net ir suplanavus, kaip viską įgyvendinsime nuo–iki, tas planas dabar pasmerktas griūti. Tie planai griūva kasdieną ir griūdami primena, kad mes kitokios."
Ištrauka iš mano knygos "RYŠYS SU VAIKU, RYŠYS SU SAVIMI", kuri pasirodys jau labai greitai.
**
Comments