top of page

Mintys apie gyvenimą, gamtą, miestą ir mirtį


Prieš keletą mėnesių mirė mūsų kaimynas. Pamenu grįžau namo, ir Ugnė išpyškino šią naunieną, pati dar nelabai suprasdama, ką tai reiškia. Mane ta žinia tiesiog perskrodė - tokio gyvybingo žmogaus, kaip jis - dideliu pilvu dideliu ūkiu ir dideliais botais, kuriais nuolat dideliais greitais žingsniais vaikščiodavo po savo ūkį, seniai nebuvau sutikusi. Kartais būna tokių žmonių, kurie tiek gyvi, jog atrodo, kad bus amžini.

Taip atrodo ir tada, kai žmonės labai artimi.


Einant maudytis į upę, praeidavom jo ūkį. Kelios dienos po jo mirties, kaip tik ir ėjome pro šalį. Pamenu, kaip girdžiu lojančius šunis. Bandau klausytis, ar jie kiek gailiau loja, ar jie liūdi. Nerandu atsakymo. Stebiu, jog nebėra avių - kažkaip tuščia tame dideliame ūkyje. Stebiu medžius - domiuosi, kaip jaučiasi jie, kai jų žmogaus čia nėra. Stebiu pievą, žolę, vėją. Matau, kaip stipriai nuo vėjo linguoja smilgos. Matau, jog pro debesis lenda saulė, o tos smilgos vėjyje, lygiai tokios pat, kaip ir anksčiau. Atrodo taip žaismingai linguoja nuo vėjo siūbavimo, jog net šoka.


Gamta, kokia ji gyva. Gyvenimas tęsiasi gamtoje nepriklausomai nuo to, kas vyksta žmonių pasaulyje. Kai saulė, išlindusi iš už paskutinio debesėlio įsitaisė spiginti žydrame danguje, pagalvojau, kad net nepadoru. Galėtų saulė iš pagarbos, šiandien kiek ir pabūti už debesies, dangus gal turėtų apsiniaukti.

Bet saulė švietė.


Panašiai gyvastingas ir miestas. Vakar ėjau iš darbo namo ir stebėjau miesto vyksmą: penktadienio vakaras, jau kurį laiką sutemę, daugybė žmonių skuba namo, o dalis kaip tik iš namų į miestą. Kai kurie pasipuošę, pasikvėpinę jie bėga į autobusus, atsiiminėja siuntinius iš paštomatų, perka skareles Biržų duonoj, geria daug kavos, susitinka su draugais, valgo vakarienes, kepa vakarienes, veža vežimuose vaikus, kviečia vaikus eiti, bara vaikus, kad šie eina į kitą pusę. Miestas ryškiai šviečia ir kviečia, - gyventi, patirti. Kiek daug mes turime, kokie mes kupini - galimybių, skonių, kvapų, judesio. Gyvybės.


Staiga pagalvojau apie viso to priešybę. Pagalvojau, kad visas mūsų būrys čia dabar kažkur krutame, bet netoliese kažkas gal sunkiai serga. Kažkur kažkas gal miršta. Kažkur kątik mirė. Nežinau ir niekada nesužinosiu, kuriame iš šių šviečiančių langų, gyvybė užgeso. Kaip keista to nežinoti. Tokių didelių dalykų nesužinoti.


Galvojau apie tai eidama ir mintyse vis sukosi klausimas: kaip tas pasaulis toliau sukasi, kai kažkam jis sustoja?


**


Nuotrauka - Ugnės selfis.


1 Yorum


Va apie tokią tavo kitą knygą svajoju!💚 Kur tavo žvilgsnis, mintys, pajautimai.

Beğen
bottom of page