Mažoji dukra ištisai miega. Kai su pirmagime išgirdau, jog kūdikiai didžiąją laiko dalį pramiega, norėjau pasukioti pirštą prie smilkinio ir apšaukti melaginga informacija, nes tai anaiptol nebuvo panašu į tiesą.
Ir dabar galvoju, kad gal prie tos tiesos nebuvimo nemažai buvome prisidėję ir patys. Kyla klausimai, ar išties ji tiek daug miega, ar tiek daug miega todėl, kad mes nebandom jos kažkur padėti, kad ji miegotų viena?
Su pirmagime Ugne pirmųjų mėnesių tikslai buvo labai aiškūs - užmigdyti beibį ir kažkur jį padėti, kad galėti... pavalgyti, nusiprausti, pažiūrėti filmą, pasėdėti patogiai ir t.t. O tiksliau - gyventi. Susitaikyti su pasikeitusiu gyvenimu išties buvo sunku, ir tas atsitraukimas buvo kažkoks būdas dar to buvusio gyvenimo, su visa jo laisve ir nepriklausomybe, pačiupinėti. Ir labai stresą keldavo kiekvienas atsibudimas, kuris aišku, kad vykdavo ir vykdavo dažnai, dažniausiai po 40 ar 20 minučių. Tai vertė kvestionuoti jos miegą, googlinti ir ieškoti, domėtis, pykti ir tikėtis, kad tai pasikeis, ir pasikeis greitai. Kaip dabar jau suprantu, kvestionavau ir nenormaliu buvau bepradedanti laikyti visiškai normalų dalyką - kontakto poreikį. Ir visiškai normalų mažų žmonių miegą.
Dabar tą žinau ir neturiu kažkokių lūkesčių tam, kaip mano mažylė miega. Tiesą sakant, net nebandom jos kažkur padėti, tegu miega ant mūsų, visiem taip patogiau. Ji keliauja nuo krūtinės ant krūtinės, nuo rankų ant rankų, o jei jų neužtenka, puikiai susirango vaikjuostėje. Ji miega ir miega, pažinda ir miega ir miega. Kartais pabūdrauja ir šįkart visiškai netrukdo mums nei pažiūrėti filmo, nei pavalgyti, nei pabendrauti. Nes juk ištiesų netrukdo. Tai ir yra gyvenimas su vaikais ir tai yra normalu. O ne tie keisti lūkesčiai, kad toks mažas ir savimi pasirūpinti negalintis mažylis gerai jausis ne kontakte.
Todėl, man regis, visas (ne)normalumas tėra mūsų galvose.
(Ir soc tinkluose. Ir filmuose. Ir kitų žmonių nuomonėse)
Taigi apsikabinkim, atsipalaiduokim ir tiesiog leiskim jiems miegoti.
**
Comments