Pasirinkimas natūraliai (ar prieraišiai) auginti vaiką man suteikia tvirtumo. Man gera, kai literatūroje autorių, psichologų, kuriais žaviuosi ir gerbiu, studijose ar patirtyse randu atspindžius to, kas man yra vertybės, kas man yra svarbu, į ką kreipiu dėmesį. Tačiau, tai nereiškia, kad pasirinkimas auginti natūraliai (ar prieraišiai) yra lengvas. Man pikta, kai kartais tarsi turiu teisintis, kad auginu taip, kaip auginu ("nepripras, neišlepinsiu" ir pan.), kai, gerai pagalvojus, kaip gaila, kad yra dar tiek daug to spaudimo ir informacijos trūkumo apie kūdikių ir mažų vaikų raidą, poreikius, psichologiją.
Man taip pat pikta, kai prieraišus auginimas kartais yra visiškai nuvertinamas, traktuojamas kaip ką tik išrastas madingas atsakas į B. Spocko ugdymo padarinius ir turi visuomenėje savo vietą kažkur tarp antivaxerių ir žaliavalgių 😂 (šiuo pasakymu nenoriu nieko įžeisti). Natūrali tėvystė/motinystė ar prieraiši tėvystė nėra kažkokia viena iš naujų vaikų auginimo filosofijų. Taip, savo pavadinimą, aiškiai įvardintus principus (http://www.attachmentparenting.org/principles/principles.php) prieraišioji tėvystė įgavo palyginti nesenai, tačiau už pavadinimo slypintis vertybinis pamatas, siekia auginimo tradicijas nuo senovės civilizacijų iki dabar. Dažnai tenka girdėti: "Ai, čia prisiskaito apie visokias prieraišias tėvystes, po to vaikai užauga mamyčiukais..."
Prieraišus auginimas nėra nauja mados tendencija auklėjime ar kažkas ant bangos. Tai yra taip giliai po bangom, pačiame dugne, kas visada buvo ir, tikiu, jog visada bus. Antropologai, tyrinėjantys tėvystės raidą ir elgesį su vaikais, teigia, jog jau nuo senų senovės iki dabar žmonės atkartoja žinduolių elgesį auginant vaikus. Atliepti poreikius, žindyti pagal poreikį, rūpintis vaiku ne tik dieną, bet ir naktį, nešioti ir glausti, gerbti, palaikyti, o ne bausti - juk visa tai yra tiesiog natūralu, o ne mada. Taip mamoms diktuoja gamta ir jų kūnuose įvyke hormoniniai, fiziologiniai ir psichologiniai pokyčiai. Tai buvo niekur garsiai nedeklaruojama norma iki kol, dar visai neseniai, maždaug 100 metų atgal, įvairūs socialiniai pokyčiai, ypatingai vakaruose, atnešė permainas į kasdienybę, o tuo pačiu ir į požiūrį į kūdikius ir vaikus. Staiga atsirado poreikis atskirti mamą ir tėvus nuo kūdikio, pabrėžti individualizmą, savarankiškumą, ko buvo tikimasi vos ne iš naujagimių. Staiga atsirado atskiros kūdikių lovytės, vaikai migdomi atskiruose kambariuose. Stipriai tobulėjanti medicina įsikišo į natūralius gimdymo ir auginimo procesus, ko pasekoje atsirado mišinukai, buteliukai, rekomendacijos maitinimui kas kažkiek laiko, miego "normatyvai", daugybė intervencijų į natūralų gimdymą. Individualizmui skatinti ir palaikyti, atsirado ir daugybė naujų vaikų auginimo filosofijų. Ir dabar prancūziškas vaikų auklėjimas, bausmėmis ir skatinimu grįstas "treniravimas", įvairūs griežti migdymo ar auklėjimo metodai karaliauja knygynų lentynose. Orientuotos į tėvų patogumą, o ne kūdikių poreikius ar santykio tarp tėvų ir vaikų kūrimą, savo destruktyviais patarimais šios kryptys sprogdina internetą, garantuodamos greitus ir apčiuopiamus (bet ne ilgalaikius ir tvarius) rezultatus ir bando NEpelnytai užimti vietą šalia prieraišios ar natūralios tėvystės/motinystės. O pastarajai tenka įrodinėti savo aktualumą, kad gi neišlepinsim kūdikių juos nešiodami, užmigti žindant nėra blogas įprotis ir t.t. Tiek daug kultūrų vis dar augina vaikus natūraliai, o mes kažkaip nutolome nuo to, kas natūralu ir užuot kliovęsi savo instinktais, apsikraunam informacija, kuri mus nuo jų atitolina. Mano pačios kelionė į natūralų/prieraišų auginimą nebuvo visiškai paprasta ir tiesi. Nors ir turėjau psichologijos žinių apie vaikų raidą, poreikius, bei tam tikrą principinį įsitikinimą, kad vaikų nereikia auklėti, reikia auginti save, vis tiek manyje buvo daugybė baimių, keistų įsitikinimų, kažkieno kito minčių, kurias bandžiau prisijaukinti. Oi, kiek knygų ir straipsnių teko perskaityti, kol galiausiai pati atsikasiau viduje glūdėjusį žinojimą apie tai, kaip būti su savo nuostabiu vaiku ir su savimi pačia. Mėgaujuosi šia ne visada lengva kelione ir su dideliu noru ir vidiniu pasižadėjimu nuolat tobulėti, laukiu, kur ji mane, mus ir galbūt jus nuves.
**