Pyktis ir bejėgystė motinystėje



Pastebiu, jog keletą dienų ypatingai sunku išlikti ramiai, kai manęs vaikai neklauso. Dienos pradžioj kiek geriau laikosi smegenuota galva ant kaklo ir tai padeda suvokti situaciją - kad jų darbas yra tyrinėti, o ne paklusti. Jog mano - joms padėti susireguliuoti, kad elgtis tinkamai būtų lengviau. Ir jog kelias į tai - būtent per ryšį. Tačiau su laiku ta smegenuota galva, valdanti mano elgesį, rodos tiesiog nusiridena, o į paviršių ima sunktis nepasitenkinimas, erzulys, pyktis, ir taip po truputį vis didėti, didėti, kol regis iki pirštų galų pajuntu atvilnijančią agresijos bangą:

- NE! To jau nebus! Pasakiau, kad mesti lego į mane negalima ar ne?! - iškošiu pro dantis, kiek per stipriai, per grubiai suimdama keturmetės dukros ranką. O jai pradėjus muštis, norisi pasielgti dar grubiau. Jaučiu, kad vaikštau ant ribos, kad sprogstu ir plyštu.


Atsitraukus atpažįstu, jog mano agresijos varomoji jėga yra mane apėmusi ir užliūliavusi bejėgystė. Šiuo metu dėl įvairių situacijų savo gyvenime jaučiuosi bejėgė ir negalinti tiesiog imti ir elgtis taip, kaip noriu. Kai kurias situacijas tiesiog tenka priimti. Kai kurias žinau, jog mėginsiu spręsti, tik dar nežinau kaip, ir tai skamba kaip be galo daug darbo. Bejėge jaustis sunku, labai norisi galios, labai daug suspausto pykčio yra dėl to, kad tose situacijose tarsi vis patenku ten, kur nenorėjau, kur neplanavau, ar planavau priešingai. Noriu savo gyvenimą valdyti pati, ir vis atsimušu į savo galimybių sieną, supratusi, kokia tai tam tikra prasme iliuzija. Ir pamatydama, kokia savo gyvenime esu aš : ir nuo daug ko priklausoma, ir susijusi, ir kokį poveikį man gali padaryti įvairiausi dalykai. Tai - žmogiška. Protu suvokti tą išeina. O visu kūnu šiuo metu jaučiu absoliutų siekį galios, kontrolės ir krypties.


Taip pat atpažįstu, jog lygiagrečiai vyksta svarbus procesas - savo poreikių, jausmų, norų gilesnis atpažinimas, prisiėmimas už juos atsakomybės, savasties, esaties, autentiškumo ar kokio tik nori mandro žodžio įtvirtinimas. Bandymas siaurinti atstumą tarp "kokia aš noriu atrodyti esanti" ir "kokia aš iš tiesų esu". Atsilukštenimai kiekviename to proceso sluoksnyje ir vėl naujai kainuoja. Būna akimirkų, kad tas atstumas atrodo yra begalinis. Kartais pajuntu, kad nežinau, nerandu savęs. O kartais pajuntu labai labai aiškiai - save iš esmės ir tuo pačiu savo ribas. O kartais jei tik kas ketina jas tyčia ar netyčia pastumt - ochh, vaikeli laikykis!


Bet kai tos bejėgystės patyrimo gyvenime nutinka daug, jis žinoma, kad atsispindi ir kitose gyvenimo srityse. Jei padaryti poveikio ar išskleisti savo galios pilnai nepavyksta ten, kur noriu, jei atpažintas naujas savasties gabalėlis į esamą gyvenimą sunkiai įsipaišo ar vis yra atmetamas, visa ta jėga, o drauge ir bejėgystė nuteka į tuos santykius, kurie saugiausi.


Ir čia vaikų nuolatinis kontaktas, reikalavimai, didžiulės emocijos, pasipriešinimas, užsispyrimas, impulsyvumas - bum ir išsprogdina tą bejėgystę akimirksniu. Išsprogdina pykčiu. Galia, kuriai tiesiog būtina pasireikšti, tokiuose santykiuose pasirodo kaip dujos - teka teka ir skleidžiasi, užimdamos kuo didesnį plotą. O tada jau telieka laukti, kol kas nors ims ir uždegs degtuką.


Kažkokiam sprogimui įvykus - ar aprėkus vaikus, ar dramatiškai atsitraukus, ar dar - viskas akimirksniu nuščiūva. Atrodo, kad išties viskas vyksta kaip po vandeniu - dusliai, lėtai ir tyliai. Vaikai gal išsigąsta ar suklūsta, o labiausiai tai energijai išsiveržus, ateina palengvėjimas. Akimirkai tylu pasidaro viduje.


O tada dažnai atsliūkina kaltė.


Pastebiu, jog man taip būna. Tie bejėgystės-galios patyrimai man pažįstami. O labiausiai tokias situacijas galiu atpažinti galiu iš to, jog degtukų dėžutę į rankas atiduodu kažkam kitam. Tarsi sprogimas vyktų dėl jų kažkokio veiksmo, nors iš tiesų ir dujos ir degtukai yra mano.


Atiduodama kitam degtukus, tuo pačiu atiduodu ir galią. Savo galią, kurios patyrimo būtent taip kartais ir trūksta.


Šio ilgo bejėgystės-galios nutekėjimo proceso atvaizdavimą būtent ir noriu pabaigti čia. Bet jei vieną žinutę palikčiau, ką su tuo visu daryti, ji skambėtų maždaug taip: skleiskis, stebėk atidžiai kas vyksta, ir svarbiausia, laikyk savo degtukus savo rankose.


bum.


**


Nuotrauka Ugnės Poloudinos


#psichologija #psichologas #bejėgystė #galia #pyktis #agresija #vaikaineklauso