Prieš savaitę ir dvi dienas į mūsų šeimą atėjo antroji dukrytė. Tas laikas praskriejo labai greitai, nors kartais (naktį pavyzdžiui) ir atrodo kad jis tiesiog stovi.
Pirmąsias kelias dienas neabejotinai buvo nuspalvinęs pats gimimo faktas, patirtis ir įspūdžiai (bet apie tai parašysiu kažkada kitą kartą), bei didžiulis pliūpsnis oksitocino, kur išties atrodė, kad gyvenam didžiulėj nuostabioj palaimoj. Taip pat sekančią dieną po dukros gimimo pradėjo pas mus nuostabiai snigti ir atėjo tiesiog pasakiška žiema.
Žiema už lango liko, o hormonai pradėjo keistis ir aplankė jau labai gerai pažįstamas jausmas, kaip nuo euforijos iki didžiulio liūdesio vienas žingsnis, o kartais netgi du priešingiausi jausmai mainosi viduje tuo pat metu. Gerai, kad tai jau pažįstama ir patirta, tai lengviau visa tai priimti. Gerai, kad pažįstama ir namiškiams.
Bet vistik labiau už emocijų kalnelius sunku yra tai, jog taip staiga ir stipriai pasikeitė pirmagimės elgesys. Iš vienos pusės labai bendrauja su sese, globoja, glosto, bučiuoja ir visaip stengiasi būti gera ir švelnia sese. Ir tuo pačiu pradėjo spjaudytis, viską mėtyt ir visaip kitaip raganaut. Suprantu, kaip jai sunku, ko gero sunkiausia iš mūsų visų, tačiau tas pykčio, kai man į kaktą paleidžia iš knygos, o į sesę iš morkos nesumažina. O tas pyktis viduje akimirksniu pavirsta į kaltę, nes juk jai didžiulis pokytis ir nesaugumas, ir tada sugriebia didžiulis liūdesys ir bejėgystė. Nu ir ašarų pakalnė.. Tose akimirkose atrodo, kad visiškai feilinam, bet kitose prisimenu, jog tai iš tiesų labai jautrus ir sunkus laikotarpis visiems. Ir jis praeina. Kažkada.
Kitavertus labai gera prisipildžius to naujagimystės trapumo, mažumo ir pieno kvapų, įsikuisti į tokį didelį (staiga tapusį!), laukiantį ir mylintį didžiosios glėbį, kuris savo besąlygine meile gydo visus pykčius, liūdesius ir nepasitenkinimą.
Kitas atradimas yra toks visiškos ramybės jausmas, kurio buvau labai pasiilgusi nėštumo metu. Laukiantis vyko daug pokyčių gyvenime - naujovių ir reikalų su Natūralia Motinyste, mes kraustėmės į užmiestį, ir taip gavosi, kad visiškai užsivertusi darbais ir nuotykiais gyvenau beveik iki Kalėdų. O tada suėmė nerimas apie artėjantį gimdymą ir pasiruošimą jam bei dar kart ištiksiančiai mamystei. Atrodė, kad vis kažko nespėjau, nepadariau, kažkur vis skubėjau. Ir vos gimus mažajai absoliučiai nurimau. Manęs tapo gana, svarbu tapo tiesiog būti čia ir dabar. Ir tas labai gera.
Taip pat labai išlaisvinantis jausmas, jog nebėra kažkokių lūkesčių dėl mažylės miego ir kitų kūdikiškos rutinos klausimų. Gyvena ji sau pas kažkurį iš mūsų ant krūtinės, miega, būdrauja, žinda ir atrodo laimingas, ramus žmogus. Ypač kai iš jo nebesitiki, kad galėsi tęsti buvusį gyvenimą ar puikiai pailsėti. Kai nebereikia googlinti apie augimą, miegą, svorį, ar naudoti to keisto appso, kur registruodavau kada žindė, miegojo, sysiojo ir kakojo.
Kokie keisti būdai sukontroliuoti ir suvaldyti tą didelį nerimą dėl neapibrėžtumo ir pokyčio, tiesa?
Aš nežinau, ar yra kažkokie receptai, kaip tą pradžių pradžią palengvinti, man regis galioja tos pačios tiesos, kurios ne tokios ir lengvos pritaikyti. Tai priimti, tai kas vyksta, kaip normalų dalyką, atsisakyti lūkesčių, rasti kantrybės, rasti meilės sau. Net ir tada kai jautiesi absoliučiai netikusi. Kaip viena nuostabi mama pasakė - tapus dviejų vaikų mama tos meilės sau ir priėmimo reikia dvigubai.
**