Vis ruošiuosi parašyti apie ribas ir vis gaunasi apie kažką kitą :)) bet kadangi dabartinė kasdienybė apie jas labai labai stipriai sukasi, su 2 m. 2 mėn vaikuliu, tai jau jaučiu kad nuo šios temos nebeišsisuksiu.
Tad laikykitės, laukia ilgas, ko gero ilgiausias mano tekstas.
❓Taigi ribos, pirmiausia, kas tai?
Psichologijoje ir savo gyvenime šį žodį naudoju keliuose aspektuose. Viena, kalbant apie žmogų ir jo santykį su kitais - bendravimo būdą, artumą, lygiavertiškumą VS galią ar kontrolę ir pan. Kai kažkas, santykyje su kitu žmogumi ar žmonėmis įvyksta kitaip, nei žmogus nori, gali, renkasi, jaučia, sakome, jog pažeistos to žmogaus ribos. Tam tikra prasme ribos yra kažkokia komforto zona, kuri apibrėžia norimą funkcionavimą santykyje su aplinka.
Kita sritis yra ribų termino naudojimas auginant vaikus. Čia ribos - tam tikra taisyklių visuma, kuri apibrėžia vaiko (ir mūsų pačių) santykį su aplinka (tiek daiktais, tiek žmonėmis). Tai apima visas rašytas ir nerašytas jūsų ir kitų namų taisykles (grįžę nusiimam batus, plaunam rankas), vertybinius įsitikinimus (nemušam žmonių, gyvūnų ir augalų), kasdienybės niuansus (maisto nemėtymas, dantų valymas vakare), saugumo momentus (neliesti keptuvės, viryklės, per gatvę eiti tik kartu su mama/tėčiu) ir visa kita, bet ką, kas jums, jūsų šeimai yra svarbu. Tiek kaip šeimai, tiek kaip individui šeimoje. Ir čia gali atsirasti skirtingų ribų su skirtingais šeimos nariais, viskas su tuo yra tvarkoje. Vaikai mokosi kurti skirtingą santykį su kiekvienu, jie geba lanksčiai ir kūrybiškai reaguoti, prisitaikyti.
Iš principo, viskas labai panašu, kaip ir pirmame atvejyje, apie suaugusiųjų ribas, tačiau yra vienas esminis skirtumas. Jei suaugęs žmogus yra pats atsakingas už savo ribas ir jų valdymą (komunikuojant su aplinka apie savo poreikius, norus ir jausmus), tai mažų vaikų atveju, brėžti ribas apie tai, kaip vaikas elgiasi su aplinka, yra grynai suaugusiųjų ir vien tik suaugusiųjų atsakomybė.
Ir ta atsakomybė nėra tik kartą pasakyti ir tikėtis, kad vaikas paklus. Toji atsakomybė apima ramų, empatišką, modeliuojantį vaiko sustabdymą nuo netinkamo elgesio ir nuvedimą tinkamo elgesio link. T.y palydėjimą jį visame tame kelyje. Taip, po devynesdešimt septynis kartus per dieną. Taip, tiek kantriai, kiek tai įmanoma vis papildant savo resursų taurę mažais ar didesniais dėmesio sau momentais. Kad tą šimtąjį kartą nesuriaumoti, arba suriaumoti tik savo galvoje :)
❓ Kodėl reikia ribų?
Ribos tiek mums, tiek vaikams yra svarbios. Jos užtikrina saugumą ir aiškumą, o vaikams, tai yra ypatingai apie teisingą atsakomybės kiekį. Vaikui, kurio gyvenime nėra ribų, susidaro vaizdas, kad šitam dideliame ir neaiškiame pasaulyje jis pats turi nuspręsti, kas yra gerai, o kas ne. Ir tai yra per didelė atsakomybė mažam vaikui. Todėl jis nuolat grįš ir grįš prie tų klausimų, kurie neapibrėžti ir neaiškūs. Jis tikrina ribas, siekdamas išgauti iš tėvų (ar kitų vyresniųjų) atsakomybės už šias taisykles, pagal kurias veikia pasaulis, prisiėmimą ir parodymą jam. Man labai patiko nežinau kurioje knygoje perskaitytas palyginimas, jog ribos, tai kaip tilto turėklai tamsią, darganotą, rūko apimtą naktį. Važiuojant per tiltą, kuris neturi turėklų, tokiu oru, jausiesi nesaugiai, važiuosi lėtai. O matydamas turėklus, jausiesi kur kas aiškiau, lengviau, saugiau. Labiau pasitikėsi savimi ir galėsi padidinti greitį.
❓ Kada jas brėžti? Kaip žinoti, kad tai jau riba, kada ne?
Na čia ganėtinai subjektyvu. Kiekvieno žmogaus ir kiekvienos šeimos ribos skiriasi. Bet yra keletas bendrumų:
- Saugumas: tada, kai vaiko elgesys kelia nesaugumą jam pačiam, kitam žmogui ar aplinkai
- Kai pajaučiat - kylantį nepasitenkinimą, pyktį, erzulį ar kažkokį kitą stiprų jausmą. Ir va čia tas mano minėtas subjektyvumas - vienai mamai gali kūnas pagaugais nueiti pamačius kaip vaikas riebaluotom rankom prasieina per kątik nuvalytas spinteles. Kita - gal pora metų į tas spinteles net nežvilgtelėjo, bet pamačius vaiką vėl ir vėl lipant ant stalo, kaskart suabejoja, ar tapti mama tikrai buvo geras sprendimas jos gyvenime.
❓Kaip brėžiame ribas?
- Išsakydami, koks elgesys yra priimtinas, o koks ne. Trumpom, aiškiom instrukcijom, ne moralais, dūsavimais ir išvedžiojimais :) "katino nemušk, kątiną glostyk su rankyte"
- Rodydami pavyzdį ir modeliuodami tinkamą elgesį patys (glostydami aukščiau minėtą katiną savo ranka )
- Stabdydami netinkamą elgesį ne tik žodžiais, bet ir savo veiksmais (fiziškai įsiterpiant, švelniai patraukiant / atitraukiant - paimant vaiko rankytę, kuri trinktelėjo katinui ir braukdami ja per katino kailį)
- Nurodydami (ir jei reikia parodydami) kuo pakeisti netinkamą elgesį ar veiksmą. Formulė yra "nedaryk to -> daryk tą arba tą", čia esmė, kad būtų kuo pakeisti netinkamą elgesį ir vaikas neliktų su vakuumu kai kažko tik negalima, o ką galima - neaišku.
- Empatiškai priimdami su ribos atsiradimu kylančias emocijas ir nepasitenkinimą (ir vistiek laikydami ribą) "suprantu, kad tu labai pyksti, tačiau neleisiu tau manęs skriausti. Taip, tikrai pikta, kad jau reikia eiti namo, tau būtų smagu dar pažaisti"
- Kalbėdamiesi apie tinkamo elgesio vertybinį pamatą ne tik čia ir dabar, bet ir kituose kontekstuose, atrasdami pavyzdžių, sąsajų, palyginimų
- Derindami nuoseklumą ir lanstumą. Dažnai girdžiu, jog tam, kad ribos "veiktų" jos turi būti stabilios ir jokiais būdais nekintančios. Taip, sutinku, ypač tais atvejais, kas liečia vaiko, kitų ar aplinkos saugumą, sveikatą ir kažkokius esminius moralinius, vertybinius dalykus. Kitais atvejais, mano galva, gyvenimas yra perdaug kintantis, dinamiškas ir spalvotas, kad galėtume nuolat vadovautis tam tikromis tomis pačiomis taisyklėmis. Jos kinta mumyse ir mūsų suvokime taip pat - svarbu reaguoti. Ir tas nuoseklumo ir lankstumo sužongliravimas yra tikras menas!
⁉️ Brėžiu, brėžiu tas ribas, o vaikas kaip neklauso, taip neklauso. Kada tai atsipirks?
Oi, atliepianti, demokratiška, sąmoninga tėvystė yra kitaip tariant strateginė tėvystė. Ir jos rezultatai tam tikrais atvejais pasimato kiek vėliau. Ji negąsdina, nemuša, nespaudžia į kampą ir neverčia ir taip mažo vaiko tapti dar mažesniu, ko pasekoje paklūsti iš baimės, nesaugumo. Ji stiprina tą mažą žmogų ir per lygiavertišką santykį moko rinktis teisingai. Moko gerbti kitą ir aplinką, o ne jų bijoti. Viena didžiausių nesąmonių, ką apie sovietinį ir panašius auklėjimus nuolat girdžiu, kad "vaikai bent jau išmoko gerbti vyresnį". Gerbti? Seriously? Ar tikrai? Man rodos, tiesiog bijoti.
Tikriausiai vaikas nenustos mesti žaislo į klozetą po pirmojo sustabdymo. Tikriausiai nenustos ir po keturiolikto. Bet kažkada palaipsniui jūs pastebėsite, kad tas pingvinas keliauja nebe į klozetą o kažkur kitur, ir netgi išgirsite savo balso toną ir žodžius atkartojamus vaiko. Išgirsite, kaip vaikas pats ims brėžti ribas kitiems ar jums, apie tai, kaip elgtis su juo. Akimirką širdį užlies pasididžiavimas ir tada jus atsivys galimybė kitų ribų, kurios aktualizuojasi tiek augant vaikui ir jo galimybėms, tiek apskritai keičiantis situacijai. O tada, net nepastebėsite, kaip brėšite jau visai priešingas ribas, tardamiesi, savo ar vaikų namuose švęsti Kalėdas ir pan.
O jei rimtai, vaikai iki apytiksliai18 mėn dar apskritai yra negebantys suvokti taisyklių ir jų tęstinumo. Jiems tiesiog nesusijungia, kad jei šią akimirką negalima krapštyti rozetės, tai to daryti negalima ir po minutės. Šis gebėjimas vystosi palaipsniui.
Kitas dalykas įtakojantis "klausymą" ar ne - tiek besiformuojanti impulsų kontrolė, tiek ir kitos emocinio reguliavimo(si) funkcijos. Kartais vaikas jau turi informaciją ir supranta, ko daryti nereikia, bet jam sutrukdo azartas, didelis susidomėjimas, didelis džiaugsmas ar kaip tik - pyktis, nusivylimas, frustracija. Tai yra tie momentai, kur tėvai dažnai išsireiškia "žiūri į akis ir piktybiškai daro x arba y". Gali būti, kad vaikas tikrai pyksta, kad tėvai nesiteikia nuosekliai sureaguoti ir padėti jam suprasti ribas. Bet taip pat labai gali būti, jog vaiko kūnas tęsia daryti kažką, kas kažkodėl įgavo įtampos išveikos formą tą akimirką, ir tam tikra prasme vaikas gali būti nepajėgus tai sustabdyti. Čia MES privalome švelniai jam padėti.
Taigi, prirašiau daugybę "must" ir visą paklodės ilgio instrukciją tėvams. Ir tuo pačiu labai gerai žinau, kaip sunku yra visi šie ribų klausimai. Nuo atsakomybės už jas prisiėmimo, iki to kantraus ir empatiško vaiko palydėjimo. Nors poreikis šiam postui buvo išreikštas ir jūsų, jis aktualizavosi kaip mano pačios noras sau pačiai priminti, kodėl visa tai svarbu ir kaip tame elgtis. Nes tikrasis įkvėpimas apie tai parašyti kyla stebint kaip tiek aš, tiek mano vyras karts nuo karto visame šiame reikale tragiškai sufeilinam ir iš šono nuskambam kaip kokie marozai ar babulės iš praeito laikotarpio.
Tai va, stiprybės ir kantrybės mums visiems