"Ryšys – tai tarsi šokis, vykstantis tarp žmonių ir paties žmogaus viduje. Tai judesių – didelių ir mažų, aiškiai matomų ir vos įžiūrimų, garsų – stiprių ir silpnų, duslių, visuma, kurioje visa reiškiasi vienu metu. Tai yra viskas, kas vyksta tarp žmonių, ir kaip tai, kas vyksta jų viduje, veikia tai, kaip jie būna kartu ir vienas į kitą reaguoja.
Ryšys esti tuomet, kai galime būti dėmesingi šalia esančiam žmogui labiau nei mūsų viduje ar aplink vykstantiems dalykams. Tai nereiškia, jog mes nejaučiame savęs. Save mes jaučiame ir girdime, bet mūsų dėmesio nepasiglemžia dėl santykio kilęs stresas, galintis iškreipti realybę, kurioje esame. Tikresnis, artimesnis ryšys yra tuomet, kai esame dėmesingi dabarčiai, tam, kas iš tiesų vyksta čia ir dabar, sekundė po sekundės, kai suvokiame nuolatinį savo ir kito kismą, esant santykiui, ir to dėmesingumo netemdo mūsų rūpesčiai, problemos ar vidiniai konfliktai.
Todėl, kalbant apie ryšio kūrimo pamatus, norisi atsisukti į pačius tėvus. Šiais laikais mes jau turime daugybę informacijos, knygų, kursų, straipsnių, renginių apie tai, kaip auginti vaikus: kaip reaguoti, ką daryti, kai pyksta, neklauso, netinkamai elgiasi. Gyvenime labai dažnai ta puiki girdėta informacija mūsų realybėje tiesiog neveikia. Ji tokia puiki teoriškai, o praktiškai įgyvendinti, deja, nepavyksta.
Taip yra todėl, kad mes žmonės. Ir mes, ir mūsų vaikai esame unikalūs, individualios asmenybės, nuolat kintančios ir nuolat mezgančios santykį – tiek vieni su kitais, tiek su aplink mus vykstančiais dalykais. Mūsų gebėjimą pamatyti ir atliepti kitą ypač veikia mūsų pačių savijauta – fizinė ir emocinė. Koks yra mūsų kontekstas – kas vyksta mūsų gyvenime: kiek esame ramūs ir atsipalaidavę, o gal patiriame daug streso. Kiek įvairūs mūsų pačių poreikiai – fiziniai, emociniai ir netgi dvasiniai – yra atliepti, kiek patiriame rūpesčio savimi. Kokie mūsų santykiai, kiek vidinių ar išorinių konfliktų patiriame. Visa tai stipriai veikia mūsų galimybes iš tiesų patirti ryšį, tai yra patirti gal kartais jau kiek nuvalkiotą „čia ir dabar“, iš tiesų, akimirką po akimirkos, matyti, jausti kitą žmogų ir save su juo, o ne būti kažkur šalia savo kūno – savo mintyse, rūpesčiuose. Dažniausiai mums trūksta ne informacijos, o gebėjimo elgtis vienokiu ar kitokiu būdu. Tas gebėjimas yra labai stipriai veikiamas mūsų pačių savijautos, gyvenimo balanso plačiąja prasme ir mūsų santykio su tuo, kas jame vyksta ir su pačiais savimi."
Ištrauka iš mano knygos "Ryšys su vaiku, ryšys su savimi"
Išankstinė prekyba jau vyksta - užsisakyk savo egzempliorių, kad gautum kątik iš spaustuvės su parašu ir dedikacija.
**
Nuotrauka Ugnės Poloudinos