Kai mažiausiajai pradėjus kniurksėti ir pyktelti, vyresnėlė prigula šalia, apsikabina ir pasako: "Aš su tavimi. Aš tave myliu", širdis suvirpa ir suprantu, kad kažką tėvystėje padarėm gerai. VisadamamaslydintidraugėKALTĖ sumažėja ir tūno kamputyje, laukdama kada vėl prisidirbsim.
Tada aišku ji pašoka ir nubėga tvarkyti savo reikalų garsiai cypdama, jog yra Elza, Mikė Pūkuotukas ar buivolas (aš irgi kėliau antakį - ?!, bet pasirodo atrado kažkokioj enciklopedijoj), ir suprantu, jog tuoj prasidės leidimasis nuo bangos, kur, akimirką atsipūtus, tenka ir vėl įtempt visą sąmoningumą, kantrybę, empatiją, ir kitus, iki tėvystės kur kas mažiau naudotus raumenis, kad sugrybaut kuo mažiau. Taip ir gyvenam - nuo bangos iki bangos.
Kai taip žiūriu, viskas atrodo šiek tiek paprasčiau.
**