Kai neturėjau vaikų ir man dar buvo toli iki minčių apie motinystę, galvojau, kad kūdikių verksmas yra problema tik todėl, kad jis garsus ir jis trukdo. Galvojau, kad verksmas erzina tarsi kokia kaimyno signalizacija. Ir visiškai nesupratau, kaip stipriai savo, o susilaukus savo, ir svetimų vaikų verksmas skaudžiai kutena giliausius plotelius prie širdies, lenda po šonkauliais, skverbiasi į odą, teka giliai į kaulus, skausmu užpildo kiekvieną lastelę. Kūdikio verksmas akimirksniu numeta širdį žemyn į kulnus, tiesia rankas į vaiką, o kojos pačios nuskrieja link jo.
Mes, mamos, neatsiejamos nuo kūdikio ir jo verksmo. Tuo verksmu, taip pat kaip ir pakaušiuko kvapu, it bambagysle, mes esame susietos su savo vaikais. Tai leidžia mums į juos reaguoti, leidžia pajusti ir pasirūpinti, kurti su jais ryšį.
Vaikų verksmas nuo tada, kai tampame mamomis, mums bus svarbus visada. Vienaip, kai jie maži ir to verksmo pilnos dienos ir naktys. Kitaip jiems augant ir tampant daug norų, bet mažai suvokimo turinčiais darželinukais. Vaikų verksmas mums gali kelti skausmą, o gali ir pyktį. Norą padėti, apglėbti, bet lygiai taip pat ir norą atstumti, atsiriboti. Jis mus neišvengiamai vienaip ar kitaip veiks ir palies visada.
Vaikų verksmas sustingdys mūsų kaulus ir suspaus mūsų širdis net ir tada, kai mūsų vaikai bus suaugę. Kažkodėl atrodo, kad dar stipriau, nei dabar.
**
Nuotrauka Ugnės Poloudinos
Comments