Poreikių tenkinimas vaidina ypatingai svarbų vaidmenį mūsų, kaip žmonių savijautai, santykiams ir gyvenimo kokybei. Apie savo poreikius mes mokomės vaikystėje - juos atpažinti savo kūne, suprasti, pasirinkti, kaip juos tenkinti, tenkinti, galiausiai virškinti tą patirtį ir poveikį. O tada laukti naujų ir naujo, ryškiausio poreikio, kuris stos į priekį ir prašysis, kad kažką su tuo nepasitenkinimu, kuris kyla dėl stygiaus mes ir vėl darytume. Sekti paskui savo poreikius svarbu. Tačiau santykiuose tas nevisada taip paprastai įmanoma, nes mūsų poreikiai ir kitų žmonių poreikiai kertasi, konkuruoja. Ypač tas ryšku motinystėje, kur ne tik konkuruoja, bet ir gerokai nukonkuruoja - mūsų instinktas rūpintis savo mažais žmonėmis leidžia mums lengviau susitaikyti su tuo, jog mūsų poreikiai dabar patenkinti būti negali. Lengviau atidėti. Kol, kažkada pasidaro per sunku. Kitas instinktas - savireguliacijos, homeostasės, ramybės, poreikių patenkinimo siekis irgi dalyvauja ir tokiu būdu mums tenka talpinti nemenką vidinį psichologinį, fiziologinį ir egzistencinį konfliktą.
Jis sunkus, net jei jo nejaučiam. Net jei kadaise neturėjom sąlygų per patirtį išmokti, kad mūsų poreikiai svarbūs ir jų dabar tiesiog nejaučiame, neatpažįstame. Jie vistiek egzistuoja. Ir tada tas pats konfliktas vistiek vyksta tik mums mažiau pažiniai.
Man atrodo, kad motinystė mus tam tikra prasme to ir moko - prasiplėsti, kad ištalpinti, paaugti, kad subręsti ir išmokti savo savijautomis ir būsenomis kisti. Judėti iš labai klampių ir viską apimančių į didesnę perspektyvą, iš bejėgystės į savipalaikymą. Iš neigimo tam tikrų savasties aspektų į žaibuojančią akistatą su jais. Ir į nuolatinį atsinaujinimą, net jei yra jausmas, lyg gyvenimas virtų tamsiausioje, gličiausioje klampiausioje pelkėje.
Mes kartais pamirštame, kad lygiai taip pat, kaip savo poreikius tenkinti, mums buvo svarbu išmokti ir kaip išbūti su frustracija, kuomet poreikiai ar norai patenkinti būti negali. Jei po griežto NE mūsų jausmai buvo nuneigti, mes tiesiog nežinome, jog egzistuoja palaikymas ir atrama mūsų nusivylimui, pykčiui ir liūdesiui. Ir būtent šitai galėtų padėti lengviau tokius vidinius konfliktus išbūti. Mums tenka mokytis, kaip ieškoti sau atramos savyje ar kituose tada, kai mažiausiai tam turime jėgų. Tas sunku, bet ir drauge neišvengiama. Atrodo, kad motinystės patyrimai vienu metu kaip spaudžia žemyn, rodos mėgindami skaudžiai sulysti į žemę, taip vienu metu ir tempia aukštyn į viršų. Visiškai priešingi ir vienas be kito kažkaip neįmanomi - tiek toji tam tikra kančia, tiek ir augimas.
**