Mamystės ir atšalusios kavos alegorija man visad buvo ir truputį komiška, ir pabodusi, ir tuo pačiu labai nuostabiai atspindinti realybę. Man ji apie norus, poreikius ir tų poreikių labai greitą reorganizaciją šeimoje atsiradus vaikui. Ir iš tiesų, akimirksniu tapus atsakingiems už naują mažą žmogų gyvenime, labai stipriai mobilizuojamės, kad kuo geriau suprastume, ko mažyliui reikia ir kaip geriausiai galime jam padėti jaustis gerai. Pradžioje pamirštame save ir mūsų poreikiai akimirkai išnyksta. Tada dažnai, ties kokiu 3 mėn sukaktimi apsidairome, kad oi, o kur aš ir kaipgi aš? Tada pastebim savo atvėsusios kavos puodelį ir truputį liūdim, kad jis toks vėsus. Vėliau, po truputėlį įgaunam įgūdžių savo dėmesį kreipti ne tik į vaikutį, bet ir palaipsniui derinti tai ir su savistaba - kaip jaučiuosi aš, ko reikia man. Jei turim palaikančią aplinką ir įsitraukiančius artimuosius, bei mokame taikiai ir paprastai savo poreikius iškomunikuoti, žiūrėk ir tą kavą imame retkarčiais išgerti nebe šaltą, ir ne viena ranka, o ramiai žiūrint pro langą. Vaikučiui augant, savarankiškėjant, jo poreikis artumui nebūtinai nuosekliai mažėja. Kartais netgi atvirkščiai. Kiekvienas naujas atradimas, kiekviena nauja savarankiškumo apraiška suteikia ir didelį džiaugsmą, bet tuo pačiu ir didelį nesaugumą, atsiskyrimo nerimą, kas, netgi ūgtelėjusius toddlerius skatina glaustis ir prilipti prie mūsų ir mūsų šiltam glėby atrasti patvirtinimą, kad viskas saugu, galima tyrinėti, galima atsiskirti ir visada galima grįžti, kai tik to atskirumo pasidaro perdaug. Vaiko raida yra banguota, ir kažkokie pasiekimai, išmokimai, savarankiškumas kelių savaičių laikotarpyje gali mus nustebinti, kaip naujai atsiradę ir lygiai taip pat kaip kažkur išgaravę. Gali regresuoti miegas, tualeto reikalai, iki nuolatinio padažnėti žindymas. Didėti irzlumas, mažėti savarankiškumas. O tada vėl keistis. Jei neturime informacijos apie normalią vaikų raidą ir tuo pačiu turime didelius lūkesčius, šiais etapais galime imti ir vėl velniškai ilgėtis savo šilto kavos puodelio ar galvoti, kad kažkas yra negerai ir reikia skubiai keisti. Gal prie kažko "pratinti". O gal atsitraukti per jėgą, nes viskas vyksta kažkaip ne pagal planą. Su tomis bangomis viskas yra gerai, tiesiog mes patys kartais prie jų nespėjame prisitaikyti. Lygiai taip pat, kaip viskas gerai ir su mūsų vis dar atvėsusios kavos puodeliu. Nors postas ir ne apie kavą, bet viskas gerai, kad vaikystė yra tokia reikli artumui ir dėmesiui, nors mes galbūt tikėjomės kitaip. Svarbu, kaip mes viduje jaučiamės šiandien, ar išpildom tai, ko mums iš tiesų dabartinei, o ne vakarykštei man labiausiai norisi ar reikia, ar gyvename atsižvelgdami į save, o ne galvoje tūnančius lūkesčius ir nuostatas, kai kurie gal jau ir pasenę, o dar kiti gal net visai ne mūsų. Viskas gerai, jei mes "negrįžtame" į savo gyvenimą taip greitai, kaip planavome. Jei nekuriam naujo tokio, kokio kažkas tikisi. Ir viskas tikrai gerai, jei tame kelyje atrandame, kad galbūt niekur aš ir nenoriu grįžti. O ta šalta kava... kai kam netgi skanesnė. **

Jeigu yra patirtis, kuri taip ryškiai pakeičia tiek kūną tiek ir vidinį pasaulį, tai neišvengiamai yra motinystė. Ji apdovanoja, ji išgąsdina, kartais baugina, kelia nerimą, džiaugsmą, bloškia nuo euforijos iki kaltės ir taip mėto ir vėto, kol palaipsniui, atrandame savo būdus tame būti ir savo individualų santykį su šiuo tapsmu. Kuris neįvyko tą dieną, kai oficialiai tapome mamomis. Mes tampame mamomis kiekvieną dieną ir akimirką, kai tarsi nevyksta nieko, arba kai susiduriame su kažkuo nauju ar senu, kai save ir savo vaikus atrandam iš naujo, pamatom kitaip. Kai keičiamės arba stovime vietoje, bet kažkas keičiasi mūsų suvokime. Kai ima viduje rastis jausmas, jog tai mano. Mano vaidmuo, mano gyvenimas, mano kelias, mano diena ir mano visos būsimos akimirkos, dienos ir metai. Mamystėje, kuri yra geriausia, kas galėjo nutikti. Su Mamos diena! **

Visi mes esame skirtingi. Taip jau yra, kiekvienas turime savo individualią patirtį, skirtingus norus, pomėgius, tradicijas, lūkesčius, galiausiai vertybes. Turime skirtingą informacijos kiekį apie įvairius dalykus, skirtingas galimybes tą informaciją suvokti, sisteminti ir apdoroti, taigi ir skirtingą suvokimą. Tas lemia, jog dažnai žiūrėdami į tą patį dalyką, mes tarsi žiūrime iš skirtingų taškų. Tai yra visiškai normalu, kitaip juk ir negali būti. Ir teoriškai tai atrodo lengvai suprantama, tiesa? Realybėje, juk kadangi mes egzistuojame santykyje ir įvairiuose santykiuose, mūsų skirtingumai susitinka su kito žmogaus skirtingumu, ir čia - pšššt, dažnai ir prasideda santykių iššūkiai. Jeigu reiktų labai paprastai įvardinti, kas skiria geresnius santykius nuo prastesnių, sakyčiau, jog svarbus dalykas yra poros gebėjimu priimti ir toleruoti vienas kito skirtingumą. Nes tame taške, kur mano tiesa susitinka su partnerio tiesa, ir ta tiesa, be abejo, yra ne vienoda, tai, kaip mes tame elgiamės vienas su kitu, atskleidžia apie mus kur kas daugiau, nei tai, ką sąmoningai bandome apie save parodyti. Vieni gerbia kito žmogaus požiūrį ir dėmesingai jį išklauso, išgirsta (!) ir priima, kaip galintį lygiavertiškai egzistuoti. Kiti gi, kitokią nuomonę priima kaip grėsmę ir automatiškai ima įrodinėti ir kautis dėl savos tiesos didesnio teisumo. Treti būna linkę patikti ir įtikti, ir savają nuomonę greitai pamiršta išvis. Kiti apskritai nekreipia dėmesio į atsiradusius skirtingumus, o ieško juos jungiančių ir vienijančių taškų. Dar kiti pyksta, kad išvis kažkokia kita tiesa egzistuoja. Tų elgesių turbūt yra galybė ir jie gana smarkiai skiriasi, bet yra keli juos vienijantys bruožai: polinkis į bendro sprendimo radimą, kai konfliktą laimi abu (įsiklausymas, pagarba kito požiūriui, priėmimas) ir polinkis "laimėti" konfliktą vienam. Kaip taisyklė, žmonės, kurie taiko pirmąją strategiją, pasižymi didesne asmenybės branda ir suvokia, jog šiame pasaulyje vienintelė tiesa neegzistuoja. Ir ką mes santykyje galime - sukurti savo abiejų tiesą, bendrą tiesą, jei to reikalauja situacija. Jei ne, priimti skirtingumą ir kalbėtis apie to keliamus jausmus. Antrąją strategiją taikantiems žmonėms yra būdinga labiau vaikiška (kategoriška) mąstysena, kurioje pasaulis egzistuoja kaip juoda - balta, geras arba blogas. Tai, natūraliai apriboja jų požiūrį į dalykus ir lemia suvokimą, kad egzistuoja tik viena tiesa. Tai dažnai susiję ir su savivertės klausimais, nes atsiradusi kitokia nuomonė yra suvokiama kaip grėsmė. Grėsmė jų nuomonei, norams, poreikiams, jų teisumui. Lyg dvi nuomonės negalėtų egzistuoti greta. Šie žmonės ima taikyti visokias taktikas, savo teisumui įrodyti - nuo ginčijimosi, ignoravimo kito žmogaus jausmų, manipuliacijų, kito žmogaus nuomonės menkinimo, netgi fizinio ar psichologinio smurto, iki atsitraukimo ir išėjimo iš pokalbio neradus sprendimo ir net nenorint jo rasti. Šie žmonės, net jei bendrai imant ir yra jautrūs ar empatiški, pasirinkę tokią strategiją, santykiuose labai daug praranda. Nes net ir laimėję ginčą, jie "laimi" santykių kaina. Jie galbūt įrodo partneriui savo tiesą, bet jei tai daro menkindami partnerio nuomonę ar jausmus, ar kitais manipuliatyviais būdais, jie skaudina savo artimą žmogų. Koks tai laimėjimas? Santykiuose, bent vieno iš poros pralaimėjimas yra lygus bendram pralaimėjimui. Taigi. Lygiai taip pat ir bendraujant su vaikais. Tokia "laimėsiu kovą" strategija gali būti taikoma ne tik poroje. Juk tai labai primena mūsų taip gerai žinoma sovietinį auklėjimą - "klausysi manęs nes aš taip pasakiau" / "reikia klausyti vyresnių" ir kitų panašių autoritarinių įsitikinimų. Ir va taip užaugę mes auginam savo vaikus. Bandydami su jais elgtis šiek tiek pagarbiau, labiau juos išgirsti ir atliepti, nei buvome atliepti patys. Mes susiimam, mes ugdom savo savistabą ir sąmoningumą, mes stengiamės. O tada taip dažnai visą išmoktą nelygiavertiškumą išliejam santykyje su partneriu, stodami į kovą dėl smulkmenų. Ir jų oi kiek atsiranda, kai atsiranda vaikų! Kiekvienas košės bliūdas, numestas žaislas ar nemiegota naktis gali įžiebti ugnį. Ir patys puikiai žinom, kad tai ne apie košę ar kojinę. Nes juk ne smulkmenose esmė, o tame, kaip dėl tų smulkmenų mes kalbamės, tariamės ir elgiamės vienas su kitu. Ar rūpinamės vienas kitu ir vienas kito jausmais. Ar išgirstam kitą, ar girdim tik save? Ar norim girdėti ir matyti, ar įsivaizduojam, kad viską ir taip puikiai žinom? Ir kiek ištikrųjų norim ir galim suvokti, kad būti teisiu yra tik iliuzija. Ar ta iliuzija verta santykių? Labai kviečiu viską, ką taikome augindami vaikus, pabandyti kartkartėm atsinešti ir į kitus jums brangius santykius. Prieraiši, švelni, atliepianti, sąmoninga ar natūrali tėvystė, nėra tik teorija ir praktika tam tikru būdu elgtis su vaikais. Tai labiau būdas žiūrėti į pasaulį ir save, kurti ir puoselėti ryšį, kaip svarbiausią pagrindą pasitikėjimui, bendradarbiavimui, partnerystei ir tuo pačiu pasitenkinimo jausmui tame santykyje. Kažkada teko girdėti citatą, jog nusivylę savo santykiais žmonės nusivylė ne savo partneriu. Jie nusivylė tuo, kuo patys tapo tuose santykiuose. Ir tai, kas esame ir kuo tampame mes, kaip tėvai, kaip vaikai, kaip mylimieji, kaip asmenybės, VISADA yra mūsų pačių rankose. Nepaleiskim tos atsakomybės iš savo rankų tikėdamiesi, kad mūsų laimę mums sukurs kiti, kad ir kokie artimi jie yra. **

Šiandien noriu pakalbėti apie discipliną. Dažnai sutinku tėvus, taikančius pozityvią discipliną. Tai nuostabu! Tuo pačiu, dažnai girdžiu šalia einančias paraleles: "taikome pozityvią discipliną, vaiko nebaudžiame, nesakome "ne", "negalima". Ir dėl pastorojo man kyla klausimas, o kodėl? Ką tai reiškia jūsų šeimai, ką tai duoda ir kuria, o ką tai galbūt atima? Aš, asmeniškai, esu kategoriškai prieš bausmes ir skatinimus, tikiu, jog ilgalaikį elgesio pasikeitimą galima pasiekti ne koreguojant elgesį (pasekmę), o suprantant to elgesio priežastis ir kas už to jo slypi. Taip pat, jog teigiamą pokytį mes galime pasiekti tik kurdami ir stiprindami ryšį, kaip visa ko pamatą, pagarba ir bendradarbiavimu grįstu elgesiu. Tiek vaikams ir tiek suaugusiems, beje :) Ir tuo pačiu tas "ne" ar "negalima", man nėra toks jau baisus pats savaime. Tai, ką jis atneša, labai priklauso nuo to, kaip tą "ne" mes naudojame. Kartais su tuo galime ir užsidažyti save ir vaikus į kampą. Bet lygiai taip pat, galime sėkmingai ir empatiškai formuoti ribas. Dalinuosi keliais principais ar patarimais: - Svarbu, kad šalia "ne" ar "negalima" visuomet eitų elgesio nukreipimas, paaiškinimas, o tai kas tada galima? Pvz.: "neleisiu tau piešti ant tapetų, prašau, piešk ant popieriaus". Jei sakom tik "ne", o nesakom "taip", uždarom vaiką į vakuumą, kur tik negalima ir negalima, o kas galima, staiga ir nebeaišku. - Turim suprasti, kad mūsų "ne" gali iššaukti vaiko pasipriešinimą, nenorą sutikti ar liūdesį. Tai labai normalios ir sveikos reakcijos. Šios reakcijos, priešingai nei mūsų stabdomas elgesys, visuomet turėtų būti laukiamos ir priimamos, kad ir kokios neigiamos ar stiprios jos bebūtų. Taigi: "ne" - netinkamam elgesiui, "taip" - emocijoms! Pvz.: "Neleisiu tau man kąsti, mieloji. Uch, girdžiu, jog tau labai labai pikta... Aš su tavimi". Ir išbūti. Tikrai nereikia imti leisti visko, kas jums nepriimtina, nenorite, jus erzina ar nesaugu, kad tik nepamatyti vaiko ašaros ar nusivylimo. Nieko tokio, kad vaikas verkia ar pyksta, jei jis verkia ar pyksta su jumis, jūs priimate tokias reakcijas kaip normalias. Blogai yra tada, kai vaikas dėl to ignoruojamas, gėdinamas ar atstumiamas. - Jeigu yra kaip kitaip išsireikšti nei "negalima" - šaunu! galima iškart sakyti "stop, geriau dėk maistą į lėkštutę", nei "nemėtyk, nemėtyk". Bet, na ne visada tą sekundę, kai reikia reaguoti, mes spėjame sugalvoti. Tai jau tikrai vaikui geriau išgirsti "nemesk" ar "nemušk", nei matyti mindžikuojančius ir liežuvį prarijusius tėvus, nestabdančius netinkamo elgesio. Nes vaikui ir vėl tampa nebevisai aišku, taigi kas čia po paraliais galima šituos namuos ir kas ne. Neaišku, nesaugu - reik tikrinti vėl! - Būtų idealu taip sutvarkyti aplinką, kad vaikui būtų pakankamai saugu tyrinėti, žaisti, domėtis. Kad būtų daaaug kas galima :) Kartais dirbtinai sukuriami barjerai, kai vaikui tarsi negalima nieko - nes išsiteps, nes išpils, nes gali paslįsti, nes prilips pūkų, nes susivels, nes išsipurvins rankas, nes išmuilins kriauklę. Vaikystė yra mokymasis ir tyrinėjimas ir ji yra ir purvina, ir kupina mėlynių ar nubrozdinimų, ir sukuistų stalčių, ir išpiltų kruopų ar išmėtytų žaislų. Taip jau yra, nestabdykime vaiko raidos savo tobulos namų aplinkos iliuzija. - "Negalima, nes aš taip pasakiau". Ne ne ne. Va taip tai negalima. Tai moko vaiką paklusti aklai, nesuprantant priežasčių ir aukojant savo poreikius ar norus. Toks elgesys su vaiku turi pasekmes ateity, kurios gali būti ir labai žiaurios ar liūdnos. Išmokyras aklai paklusti, toks vaikas sutiks, kad jį seksualiai išnaudotų mokykloje, nedrįs už savo darbą tikėtis tinkamo įvertinimo ar siekti savo tikslų. Vaikai, nors ir mažesni, yra verti pagarbos ir paaiškinimo, kaip ir kiekvienas žmogus. Ir labai tai vertina, o augdami savo bendradarbiavimu arba ne puikiai atspindi, kiek pagarbiai ir atliepiančiai mes elgiamės su jais. Na, o apskritai, tikriausia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kiek mes drausminam, stabdom, o kiek bendraujam, kuriam, žaidžiam, dūkstam, mokomės kartu. Tėvystė iš tiesų gali kartais atrodyti kaip vienas ištisinis vaikščiojimas iš paskos ar saugojimas vaikų ir aplinkos nuo susinaikinimo. Bet tai, kaip mes tą darome, gali žadinti mūsų ir vaikų norą bendradarbiauti, pasitikėti, išgirsti vieni kitus ir tokiu būdu mėgautis vieni kitais, šildytis ryšyje, kurį sukūrėme. Arba atvirkščiai. **

Labas, kaip gyvenate, kaip jaučiatės? Šiuo laikotarpiu ir pati išgyvenu, ir iš klientų bei draugių girdžiu labai įvairių jausmų ir minčių. Iš vienos pusės, daugeliui mamų tarsi niekas labai stipriai nepasikeitė, tarsi ir gyveno karantine, tik dažniau vyras namie ir mažiau išeina į lauką. Iš kitos pusės, taip pat nemažai kalbama ir apie trintį namuose, oro ir laisvės trūkumą, prastėjančius santykius ir nuolat prilipusius vaikus. Dvimečiai žinda daugiau nei kūdikiai, penkiamečiai elgiasi kaip dvimečiai, savarankiškumo rodos nebeliko, padaugėjo rėkimų, trankymosi, ašarų, sustiprėjo ar išlindo įprastinės "bėdos" ir atsirado nuolatinis prisišliejimas prie mamos. Daug jūsų klausia, kas gi vyksta? Juk visa šeima kartu, dėmesio gauna dar daugiau nei įprastai, tai kas čia vyksta? Pažiūrėti į tai, kas gi čia vyksta, pakviesiu per tai, o kaip gi mes iš tikrųjų jaučiamės? Šis laikotarpis turbūt ypatingai įkrautas nerimu - dėl ateities, dėl savo ir artimųjų sveikatos, dėl vyresniųjų, dėl galbūt pasikeitusios finansinės situacijos ar nerimo, kaip čia bus ateityje: ar turėsime darbus, ar užteks pinigų. Nerimo, kiek viskas truks, kaip tai palies mus visus ir mus asmeniškai, apskritai dėl pasikeitusios rutinos, laikas nuo laikas mus pasiekiančių žinių apie naujus susirgimų ir mirčių atvejus, liūdnus kitų šalių scenarijus. Dėl suvaržytos laisvės ir galimybių. Nors tai ir puiki proga pabūti daugiau su šeima, susitvarkyti namus, nuveikti kažką, kam senai neradome laiko, apskritai truputį nurimti ir sustoti, vistiek ta nerimo linija, nepaisant pozityvių atradimų ir galimybių, ji niekur nedingsta. Normalu jausti nerimą tokioje situacijoje, kiekvienam. Ir tam, kurio artimas draugas susirgo, ir gydytojai, kuri tiesiogiai susiduria su virusu ir gelbsti gyvybes. Bet taip pat ir tam ar tai, kurios ši situacija tarsi objektyviai nepalietė. Nes kažkaip palietė visus, mus palietė emociškai. Ir tikrai gali kilti pagunda bandyti tą nerimą nuvyti lauk, neįsileisti, apsimesti, kad jis neegzistuoja. Tuomet jį sutikti kitokiose formose savo sapnuose ar skrandžio, galvos skausmuose. Ar persikėlusį į priekaištavimą sutuoktiniui/-ei dėl per garsaus kalbėjimo telefonu ar paliktų indų. Dažnai taip ir darom. Lygiai taip pat elgiasi ir mūsų vaikai. Supraskim, kad visus mūsų jausmus jie labai betarpiškai pagauna. Bet koks nerimukas, baimė ar susierzinimas paliečia ir juos, net jei mes save apgaudinėjame, kad to nejaučiame. Užtat tai puikiai jaučia jie, mums tai atspindi ir grąžina atgal. Be mūsų žvilgsniuose ir aplinkoje tvyrančio tam tikro nerimo lygio, vaikai dar laikas nuo laiko nugirsta ir žinias ar naujienas, mūsų pokalbių nuotrupas. Ir ta informacija jiems skamba kur kas baugiau nei mums, dėl jų dar kolkas menkesnių mąstymo, apibendrinimo ir platesnio konteksto matymo galimybių, o taip pat ir dėl tiesiog informacijos trūkumo. Tai, kas vyksta, jiems ypatingai sujudina tą pamatinį saugumo jausmą. Pasidaro baisu prarasti - mamą, tėtį, močiutę. Ir jie tikrai nebūtinai supranta, ką jaučia ar išgyvena tuo metu. O kaipgi, juk ir mes patys dažnai to nesuprantam! Todėl jiems sunku pasidalinti tuo su mumis, pasitikslinti ar perklausti mūsų. Todėl tai, ką jie daro, bandydami tą saugumą susigrąžinti ir yra - įsikibti ir įsikniaubti į mus, kaip kadaise, kai buvo naujagimiai ar kūdikiai, o pasaulis buvo kur kas aiškesnis ir saugesnis. Suprasdami tai, leiskim jiems tai daryti, suteikim taip reikalingą saugumą, negalvodami ir nekaltindami savęs, kad kažką matyt padariau netinkamo, kad taip vyksta, o taip pat nekaltindami ir nebandydami sutaisyti jų. Tai yra labai normali ir sveika reakcija šioje situacijoje, parodanti būtent tai, jog jūs turite tvirtą ryšį ir esate saugumo uostas. Kaip dar galite padėti savo vaikams šiuo etapu? Žaiskite. Žaiskite viską, kur tik jus vaikai veda. Nerimui ir įtampai išveikti puikiai veikia įvairūs vaidmenų ar rolių žaidimai, o taip pat ir visokios grumtynės, imtynės - judrūs žaidimai su daug fizinio kontakto ir juoko. Juokas! Puikus vaistas taip pat, nes tai, kaip ir verkimas, yra vienas iš įtampos ir streso pašalinimo būdų. Pokalbiai, o taip pat jausmų įvardijimas, pripažinimas, normalizavimas. Priėmimas - tiek savo vaikų tiek ir savųjų jausmų. Šis laikotarpis tikrai gali pasitarnauti, kaip puiki proga tik dar labiau sustiprinti ryšį su vaikais ir artimaisiais, bei labiau pažinti ir suprasti save pačius ir savo vidinį pasaulį. Linkiu ten pasinerti dažniau, nei į įtampą tik dar labiau didinančius naujienų portalus. **

Mes norime, kad vaikai užaugtų turintys savo nuomonę, ir pykstam, kai jie mūsų neklauso. Norim, kad jie augtų savarankiški, ir vis sakom "duok man, aš greičiau padarysiu, nei tu". Norim, kad jie būtų laisvi žmonės, o ribojam jų pasirinkimus kiekviename žingsnyje - "neimk, neliesk, nekišk, nečiupinėk". Norim, kad jie mokėtų reikšti savo emocijas, o vis stabdom, sakydami "neverk, nepyk". Norime, kad užaugę, gebėtų kurti artimus santykius, kai dar visai mažą kūdikį bandome atskirti nuo savęs, migdydami atskiroje lovytėje, per dienas laikydami vežimėlyje ir gultuke. Norime, kad santykiuose vaikai būtų laimingi, o prie jų rėkiame vienas ant kito, tarsi tai nieko nereiškia. Norime, kad vaikai pasitikėtų savimi ir pasauliu, kai patys vargiai pasitikime savimi. Norime vaikams meilės ir laimės, o dozuojame savo glėbį, bijodami, kad pripras. Mes norim visko, kas geriausia, bet vis pamirštame, kad visas tas gėris prasideda nuo mūsų. Mes esame atsakingi už tai, kokią pirmąją patirtį savęs supratime, saviraiškoje ir santykyje su pasauliu mūsų vaikai turės. Atsigręžkim į save, kad suvokti savo elgesio pasėkmes. Imkimės patys elgtis taip, ko norime ar tikimės ateity. Ateitis yra čia ir dabar. Ateitis prasideda šiandien. ** #motinystė #vaikųauginimas #tėvystė

Mano Ugnė visada buvo miegotoja greta manęs. Na ok ok, ne visada, dalį pirmojo mėnesio po gimimo ji sau parpdavo po 3 valandas. Atsimenu, nes tuomet su vyru peržiūrėjom James'o Bondo kolekciją. Na matyt to reikėjo mums šiek tiek atsigauti ir pasikrauti, nes Ugnė gana greit sumetė, kad daug fainiau yra miegoti su mamos kompanija. Naktimis ji miegojo kaip ir dauguma - su prabudimais pieno, kartais rečiau, kartais dažniau. Aišku pradžioje tai atrodė kaip košmaras, vėliau, įgavus stažo, pagalbos ir įgūdžių pailsėti - atrodo normali mamystė, tačiau kas mane tada, mėnesio laiko mamą, gerokai išmušė iš vėžių buvo tai, kad JI PIETŲ MIEGUS MIEGA TIK ŠALIA MANĘS. Viskas, mano laiko sau, išsidrėbus, žiūrint filmą, einant į dušą, valgant ar gaminant valgyt, tvarkantis, kalbant telefonu, skaitant, rašant, piešiant - NEBĖRA. Man šokas buvo suprasti, kad štai, mudvi dabar susiglaudusios visą parą, o tai kur aš, kaip gi aš? Užtruko tai priimti, dabar jau žinau, kad taip miega daugybė mažylių. Tuomet tai atrodė tragedija. Skundžiausi nugulėtais šonais, skaudančia nugara ir grėsme mano savasčiai. Kol kažkaip nurimau ir vieną kartą atsitempiau į lovą knygą (nesuprantu, kaip anksčiau apie tai nepagalvojau). Ir tada aš pradėjau ilsėtis drauge su Ugne - skaityti arba miegoti kartu. Supratau, jog tai bent artimiausiu metu nepasikeis, ir nustojo nerimo muselė blaškytis mano galvoje ir drumzti ramybę. Tais metais perskaičiau daugiausia knygų negu kadanors. Tai buvo nuostabus laikas. Kaip gerai, kad tada tiek skaičiau - dabar galiu rašyti apie tai strapsnius. Dabar užbaigti vieną knygą yra problema. Aišku vistiek galvojau, kad mano Ugnė miega gana prastai, labiausiai dėl vakarų, kad net ir užmigus, labai tuomet varginantis dalykas būdavo gulėjimas su ja užmigusia nakčiai po valandą, kartais dvi, nes vos bandydavau pasprukt, ji iškart busdavo. Vėlgi, gana greit atradau, kad gulint šalia Ugnės tamsoje, man visai neblogai rašosi, tuomet net ir tas laikas tapo fainas! Kažkuriuo metu ištiko toks dalykas, kad ji nustojo užmigti gulėdama. Į pagalbą atėjo vyras su nešiokle arba gimnastikos kamuolys. Labiausiai suveikdavo dainavimas lopšinės + supimas ant kamuolio + žindymas. Jaučiausi kaip žmogus orkestras. Kartais užmigdymas trukdavo laabai ilgai. Per tą laiką su nostalgija prisimindavau tą tokį lengvą, o kadaise kitaip atrodžiusį laiką, kai atsigulam, ji žinda žinda ir užmiega. Taigi, tas kamuolys su mumis visai įsigyveno. Kas vadina 4 mėn ir 8-10 mėn miego regresijomis, pas mus tai buvo viena ilga beveik metus trukusi tūpčiojimo ant kamuolio treniruotė. Ir nors protu supratau, kad viskas kažkaip natūraliai pasikeis, Ugnei augant vis įtartinai pažvelgdavau į tą kamuolį, ar jis tikrai nesiruošia su mumis gyventi amžinai. Vis kartkartėmis pamėgindavau ją užmigdyti kaip senais laikais, atsigulus. Bet matydama, kad tai nevyksta, atsižvelgdavau į tai, kas tuo metu suveikia. Ir ką jūs manot, vieną dieną, kažkur tikrai virš metų, gal koks metai ir pora mėn, visai netikėtai, ji užmigo tiesiog žįsdama su manimi sėdėdama ant sofos. Kitą vakarą tai vėl pasikartojo. Ir vėl, vėl, ir supratau, jog tas natūralus lūžis tiesiog ėmė ir įvyko, taip paprastai. Ne tik, kad ji paprastai mums su vyru besikalbant užsnųsta mano glėbyje, bet, su laiku tapo įmanoma ją tiesiog nunešti ir paguldyti į lovą. Ir ji miega! Ir man nereikia viso vakaro pragulėti kartu. Ok, kartais tenka, kartais ir to kamuolio prireikia, bet koks 80 proc. vakarų yra visiškai paprasti. Ir nuostabiausia, kad tai įvyko visiškai lengvai ir jos inicijuotai. Suprantu, kad taip įvyko todėl, kad mes nebandėm jos kažkaip treniruoti, bandyti pakeisti ar perlaužti. Ir iš to, kad darėm tai, ko tuo metu reikėjo jai, užpildant ją kontaktu ir artumu visą parą, net ilsintis pietų miegui, mes ją užpildėme ir saugumu. Kuris leido truputuką atsiskirti, pasiekus tam tikrą naują raidos etapą. Manau prie to saugumo prisidėjo ir tai, jog visai puikiai pavyko prisiderinti prie jos poreikių ir atrasti prasmės ir malonumų tame ir sau. Nes taip, mažam žmogui reikia artumo, bet ramus artumas ir nerimastingas artumas, kai stengiamasi žūt būt iš to pasitraukti, kelia visai skirtingus jausmus. Tai va, esu labai laiminga kad tiesiog išlaukiau. Ir tikiu, jog tokia panaši istorija gali atsikartoti ne tik miego, bet ir visų kitų ateities atsiskyrimų istorijose. Siunčiu apkabinimą visoms ir visiems, kurie šiuo metu esate tame etape, kai sunku, neišeina to priimti, neišeina susitaikyti, kamuoja nerimas ar nuovargis. Tai praeis, tai pasikeis. Labiausiai linkiu atrasti būdą, kaip, ne savo vaiko saugumo sąskaita pasirūpinti savimi ir savo poreikiais. Tada, tikėtina, bus lengviau išlaukti ir nebandyti taisyti vaiko. O jums bent kažkiek pasimėgauti, kad ir tuo amžinu gulėjimu ant šono, ir nurimti. **

Pasirinkimas natūraliai (ar prieraišiai) auginti vaiką man suteikia tvirtumo. Man gera, kai literatūroje autorių, psichologų, kuriais žaviuosi ir gerbiu, studijose ar patirtyse randu atspindžius to, kas man yra vertybės, kas man yra svarbu, į ką kreipiu dėmesį. Tačiau, tai nereiškia, kad pasirinkimas auginti natūraliai (ar prieraišiai) yra lengvas. Man pikta, kai kartais tarsi turiu teisintis, kad auginu taip, kaip auginu ("nepripras, neišlepinsiu" ir pan.), kai, gerai pagalvojus, kaip gaila, kad yra dar tiek daug to spaudimo ir informacijos trūkumo apie kūdikių ir mažų vaikų raidą, poreikius, psichologiją. Man taip pat pikta, kai prieraišus auginimas kartais yra visiškai nuvertinamas, traktuojamas kaip ką tik išrastas madingas atsakas į B. Spocko ugdymo padarinius ir turi visuomenėje savo vietą kažkur tarp antivaxerių ir žaliavalgių 😂 (šiuo pasakymu nenoriu nieko įžeisti). Natūrali tėvystė/motinystė ar prieraiši tėvystė nėra kažkokia viena iš naujų vaikų auginimo filosofijų. Taip, savo pavadinimą, aiškiai įvardintus principus (http://www.attachmentparenting.org/principles/principles.php) prieraišioji tėvystė įgavo palyginti nesenai, tačiau už pavadinimo slypintis vertybinis pamatas, siekia auginimo tradicijas nuo senovės civilizacijų iki dabar. Dažnai tenka girdėti: "Ai, čia prisiskaito apie visokias prieraišias tėvystes, po to vaikai užauga mamyčiukais..." Prieraišus auginimas nėra nauja mados tendencija auklėjime ar kažkas ant bangos. Tai yra taip giliai po bangom, pačiame dugne, kas visada buvo ir, tikiu, jog visada bus. Antropologai, tyrinėjantys tėvystės raidą ir elgesį su vaikais, teigia, jog jau nuo senų senovės iki dabar žmonės atkartoja žinduolių elgesį auginant vaikus. Atliepti poreikius, žindyti pagal poreikį, rūpintis vaiku ne tik dieną, bet ir naktį, nešioti ir glausti, gerbti, palaikyti, o ne bausti - juk visa tai yra tiesiog natūralu, o ne mada. Taip mamoms diktuoja gamta ir jų kūnuose įvyke hormoniniai, fiziologiniai ir psichologiniai pokyčiai. Tai buvo niekur garsiai nedeklaruojama norma iki kol, dar visai neseniai, maždaug 100 metų atgal, įvairūs socialiniai pokyčiai, ypatingai vakaruose, atnešė permainas į kasdienybę, o tuo pačiu ir į požiūrį į kūdikius ir vaikus. Staiga atsirado poreikis atskirti mamą ir tėvus nuo kūdikio, pabrėžti individualizmą, savarankiškumą, ko buvo tikimasi vos ne iš naujagimių. Staiga atsirado atskiros kūdikių lovytės, vaikai migdomi atskiruose kambariuose. Stipriai tobulėjanti medicina įsikišo į natūralius gimdymo ir auginimo procesus, ko pasekoje atsirado mišinukai, buteliukai, rekomendacijos maitinimui kas kažkiek laiko, miego "normatyvai", daugybė intervencijų į natūralų gimdymą. Individualizmui skatinti ir palaikyti, atsirado ir daugybė naujų vaikų auginimo filosofijų. Ir dabar prancūziškas vaikų auklėjimas, bausmėmis ir skatinimu grįstas "treniravimas", įvairūs griežti migdymo ar auklėjimo metodai karaliauja knygynų lentynose. Orientuotos į tėvų patogumą, o ne kūdikių poreikius ar santykio tarp tėvų ir vaikų kūrimą, savo destruktyviais patarimais šios kryptys sprogdina internetą, garantuodamos greitus ir apčiuopiamus (bet ne ilgalaikius ir tvarius) rezultatus ir bando NEpelnytai užimti vietą šalia prieraišios ar natūralios tėvystės/motinystės. O pastarajai tenka įrodinėti savo aktualumą, kad gi neišlepinsim kūdikių juos nešiodami, užmigti žindant nėra blogas įprotis ir t.t. Tiek daug kultūrų vis dar augina vaikus natūraliai, o mes kažkaip nutolome nuo to, kas natūralu ir užuot kliovęsi savo instinktais, apsikraunam informacija, kuri mus nuo jų atitolina. Mano pačios kelionė į natūralų/prieraišų auginimą nebuvo visiškai paprasta ir tiesi. Nors ir turėjau psichologijos žinių apie vaikų raidą, poreikius, bei tam tikrą principinį įsitikinimą, kad vaikų nereikia auklėti, reikia auginti save, vis tiek manyje buvo daugybė baimių, keistų įsitikinimų, kažkieno kito minčių, kurias bandžiau prisijaukinti. Oi, kiek knygų ir straipsnių teko perskaityti, kol galiausiai pati atsikasiau viduje glūdėjusį žinojimą apie tai, kaip būti su savo nuostabiu vaiku ir su savimi pačia. Mėgaujuosi šia ne visada lengva kelione ir su dideliu noru ir vidiniu pasižadėjimu nuolat tobulėti, laukiu, kur ji mane, mus ir galbūt jus nuves. ** #prieraišumas #motinystė #tėvystė #vaikųauginimas #prieraišiojitėvystė

"Jau pratini prie savo kambario?" / "Ar jau užrašei į darželį?"/ "Jau gal laikas grįžti į darbą?" / "Nebemaitink dieną!" / "Į kokius būrelius leisi?" Kiek daug klausimų ir patarimų sulaukia mamos. Temomis, kurios dar yra visiškai naujos joms pačioms, kur dar jos net neturėjo galimybės rasti atsakymų SAU į šiuos klausimus. Todėl jos yra ypatingai pažeidžiamos, ir gali labai lengvai vienai ar kitai minčiai paklusti. Ypač turint omeny, kaip dauguma mūsų buvo auginti. Paklusti! O tai yra rizikinga, nes kiekvienas patarimas turi svorį ir atsakomybę, kurią vėliau neša ne kas kitas, o ta mama. Klausiantysis ar patarinėjantis (nukreipiantys klausimai irgi yra patarimai) yra galios pozicijoje, nes dažniausiai turi labai aiškią viziją, kaip viskas turi vykti. O vykti turi pagal labai aiškų scenarijų - taip darė man, taip dariau aš, vadinasi, taip turi daryti ir visas likęs pasaulis. Kviečiu stabtelti ir automatines reakcijas - patarti, keisti į palaikymą, automatinį žinojimą - į smalsumą. O jei tiesiog leistume mamoms būti? Stebėti ir pažinti savo vaiką ir savo santykį su juo. Atrasti, ko reikia vaikui ir tam konkrečiam santykiui? Kviečiu pamėginti susilaikyti nuo savo "žinojimo" ir patarimų štampavimo, o tiesiog geriau paklausti "Kaip TU matai ateitį?" "Ko tu IŠ TIKRŲJŲ NORI sau, savo vaikui ir savo santykiui su vaiku?" Ir pabandyti tai išgirsti. Nereaguojant. Nevertinant. O įsiklausant. Vienas didžausių žmogaus psichologinių poreikių socialiniame kontekste yra būti išgirstam, suprastam ir būti (kažkam) svarbiam. Patarinėdami, mes pačiu tiesiausiu būdu ignoruojame šį poreikį. O tuo pačiu ignoruojame pačią didžiausią mamų stiprybę - gilų ir instinktyvų esminių dalykų žinojimą. Leiskime mamai pasikliauti savo galiomis ir kurti tokią ateitį sau, savo vaikui ir savo šeimai, kuri bus tinkamiausia būtent jai. ** Nuotraukos autorė Ugnė Poloudina "Išgyventi Tėvystę" #mama #motinystė #palaikymas

Ar leidžia nors kiek pamiegoti naktį?“ / „Nu tai ar labai kankini mamytę naktimis?“ / „Jau išmiega naktį? Vis dar keliasi?! Tai kas jai yra?“ Tokie ir panašūs klausimai. Nuolat. Būtų maloniau, jei paklaustų, kas labiausiai džiugina, koks jausmas sulaukti bučkio ir apkabinimo ar pirmos naujagimio šypsenos, o ne „NU TAI KAIP TOS NAKTYS“. Net nėra, ką normaliai į tai atsakyti. Nes juk mes tai suprantame, kad kūdikiams ir mažiems vaikams, ypatingai žindomiems, yra visiškai normalu ir biologiškai užprogramuota keltis nuo kelių iki keliolikos kartų per naktį (tam kad jie išgyventų!). Kad miego ritmai skiriasi skirtingais kūdikio amžiaus tarpsniais ir 4 valandas ramiai išmiegodavęs kelių mėnesių kūdikis, sulaukęs pusės metų, gali imti keltis kas valandą ir tai irgi yra visiškai normalu. Bet vos apie tai užsiminus, kyla rizika įsitraukti į didžiulę diskusiją, nes žmonės turi labai tvirtus įsivaizdavimus apie tai, kaip kūdikiai TURI miegoti. Ir bet koks nukrypimas nuo to įsivaizdavimo yra laikomas didžiule problema ar nenormaliu elgesiu, o mamai – iš vis košmaras. Ginčytis su kiekvienu dažnai pritrūksta motyvacijos, o iš kitos pusės, nesijauti taip jau košmariškai, nes, miegant kartu, dažnai ryte net nesupranti kiek ten kartų tas mažylis žindė ir viskas yra daug lengviau. Aišku, būna sunkesnių ir labai sunkių naktų. Būna juk kad ir mes, suaugę, miegam neramiai ar sapnuojam košmarus. Tuomet didelė laimė yra apsikabinti mylimą žmogų. To paties nori ir mūsų mažyliai, tik kodėl daug kam yra taip sunku tą suprasti? Taigi, aš visgi leidžiuos į tas ilgąsias diskusijas, ir dalinuosi su aplinkiniais tuo, ką žinau, nes noriu, kad kūdikių ir mažų vaikų miego tema išlįstų į dienos šviesą. Ir tikiu, jog vis daugiau mamų ima kalbėti apie normalų mažųjų miegą. Ne patogų miegą tėvams, bet apie tokį miegą, koks jis yra, be pagražinimų ar tragizmo. Tam, jog pailsėti, renkuosi pamiegoti su dukra, kai ji miega dienos metu, taip pat Ugnės tėtis yra labai įsitraukęs į jos auginimą, taigi randam būdų kaip leisti vienas kitam pailsėti. Norėčiau, jog šeimos ieškotų sprendimų, kaip pakeisti savo elgesį, kad jaustis geriau, o ne bandytų taisyti kūdikius ir nesančias jų miego "problemas". Galbūt tada visuomenėje mažylių miego tema taps suvokiama realistiškiau, ir šiek tiek sumažės šių, nieko iš esmės gero neduodančių, klausimų. ** #miegas #vaikųmiegas #artumas #motinystė #ryšys