Dirbu su sergančiais vaikais namuose. Skrebinu kompu miegamajam išsijuosusi, nes žinau, jog be kurią akimirką galimybė užbaigti net ir menkutėlį darbą gali pakibti ant plauko. Girdžiu, kad mažoji prie kriauklės turškiasi jau ilgokai. Ignoruoju ir lindžiu toliau savo reikaluose. Po kurio laiko užeinu į vonią, žiūriu: yra balų ir yra šlaputėlis veido rankšluostis jose padėtas. Žmogus prisitaškė ir bandė išvalyti. Tai yra meilė. Vakar vyras parnešė tulpių puokštę. Nes žino, kad mėgstu gauti gėlių per tokias kičines šventes. O jis nemėgsta švenčių. Mielai ignoruotų. Tai yra meilė. Vaikai atakavo mano tulpes, kaip visada prašydamos bent po vieną duoti jom ir pamerkti į atskiras vazas. Vyras vakare man pakuždėjo, kad ryt grįždamas parneš po puoštę ir vaikams. Tai yra meilė. Skambinu mamai, kuri gydosi šiuo metu įvairių ligų. Pakelia ragelį ir klausia: - Nuu, kaip jūs?? Tai yra meilė. Nusideginau ranką arbatinuko garais. Tepuosi putas. Vyresnėlė susirūpinusi žiūri. - Mama, tau skauda? - Taip, - atsakau. - Turbūt ir išsigandai... - priduria. Tai yra meilė. Pietaujam su vaikais. Mūsų katinas šalimais tupi ir ištiesęs leteną nagais įsikimba man į lešką. - Aaaauč! - surinku. Vaikai be žodžių abi tipena pas katiną ir glostydamos kužda: Šeškini, neskriausk mamos. Šeškini, būk švelnus, nedaryk mamai skauda. Tai yra meilė. Šįryt labai susinervinau dėl vieno projekto finansų. Itin jautri tema šiuo metu mums tie finansai, ir štai dar vienas nusivylimas. Grubiau kalbėjau su vaikais, prašydama pasitraukti nuo manęs, nenorėdama žaisti ir pan. - Mama, kodėl tu taip piktai kalbi su mumis? - teiraujasi Ugnė. Man liūdna, kai tu taip elgiesi. Tai yra meilė. Graužiami vakarykščiai macaroons'ų likučiai. Mažoji viso nepabaigia, pasideda ant stalo. Vyresnėlė mielai pabaigtų, pradeda suktis aplink, klausinėdama, ar mažoji dar valgys. Mažoji iš pradžių supyksta, pasako: - Ugne baik! - ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės nueina dideliais žingsniais į kitą kambarį. Po akimirkos lėtai grįžta. - Ugne, dovanoju tau savo matūnsą - pasako ir apkabina. Tai yra meilė. Vyresnėlė kviečia žaisti stalo žaidimą. - Ūla, tu galėsi žaisti su raudona figūrėle! - netikėtai taria, atiduodama savo mėgstamiausios spalvos figūrėlę sesei. Ir pati apsikabina nustebusią mažąją. Tai yra meilė. Mažoji prabunda ir vos pamačiusi mane visu veidu išsišiepia. Tai yra meilė. Ir tai yra tik dalelė mano vakar ir šiandien meilės akimirkų. Kiek daug meilės yra kasdieną, jei tik pažiūri. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #meilė #šeima #ryšys #akimirkos

Šis šlykštokas kapsintis oras, vaikų ligos ir jų užsukta nesibaigianti keitimosi su vyru vaikų priežiūra estafetė, susištabeliavę ir nuspausti iki neįmanomumo darbai ir įsipareigojimai. Ir nuovargis, kur lyg pusiau negyva bandyčiau irtis per dieną, kur žinau, kad reikia ir jaučiu, jog nebegaliu. Vaikų ligos, nusileidžiančios ant įprastinės buities, kuri, savo ruožtu, bando įsipaišyti į kažkokią didesnę gyvenimo prasmę - santykius, rūpesčius, skausmus, džiaugsmus. Prasmės ir esmės paieškas. Žmones, kurie rūpi. Grožį, kurį norisi įžvelgti. Ir baimes, nuo kurių norisi nusisukti. Vaikų ligos, nusileidusios ant viso šio kokteilio, atrodo spusteli blenderio mygtuką ir viskas džeržgenčiu ir vibruojančiu ūžesiu susimaišo į vieną tirštą, tamsoką klampynę, kurioje, regis imu skęsti. Ji gramzdina ir dusina. Kuo ilgiau joje būnu, tuo labiau ir pati ja tampu - sunkia, tiršta, limpia mase, mėtančia savo smaluotas pėdas ir pėdsakus visur, prie ko beprisiliečiu ar bandau kibtis. ** Šiandien pusdieniui išvežėm vaikus į darželį ir rodos toji klampynė prasiskyrė. Per tą trumpą laiką tyloje, kai tiesiog girdėjau savo mintis ir kvėpavimą, atrodė, kad atradau takelį, kuriame galiu remtis kojomis į žemę ir ją jausti. Kur nebeskęstu kažkame, kam net sunkiai duodu vardą. ** Iki vaikų niekada nebūčiau pagalvojusi, kaip stipriai išsekina bandymas susiorganizuoti bent minimaliai svarbius darbus, esant vaikų apsupty. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad penkios valandos galimybės ramiai tiesiog padirbėti tyloje, kad ir už nugaros suverstuose namuose gali sušukuoti mintis ir jausmus, lyg terapija+spa viename. Neįtikėtina suvokti, kaip stipriai mes prisitaikome prie savo aplinkybių ir galimybių. Matyt būtent dėl šio savo gebėjimo taip greit ir patys tampame ta klampyne, kai ji ištinka. ** Ta didžiulė, didžiulė meilė ir laimė tai (vaikus savo) turėti, ir toks pat didžiulis sunkumas šitai nešti. Kaip šiuos priešingumus aprėpti? ** Ir visame tame aš nuolatos galvoju ir jaučiu mylimus, artimus ir tolimesnius žmones. Karą. Sveikatą ir ligas. Mirtį. Grožį ir meną. Ateitį ir dabartį. ** Dar nežinau, ar tai kuria dar didesnį klampynės kokteilį ar takelį, kad per ją eiti savomis, jautriomis kojomis. ** #psichologija #psichologas #minčiųsrautas #motinystė #tėvystė #vaikųligos

Tiek daug soc. tinkluose matau ir man kelia smalsumą šis fenomenas: "nuo Naujųjų metų", "nuo pirmadienio", "nuo pavasario", galiausiai "nuo rytojaus". Kadaise aš nuolatos sau prisižadėdavau, ką darysiu, ar ko nedarysiu: sportuosiu, ryte darysiu jogą, nevalgysiu saldumynų, gersiu daugiau vandens, į darbą vaikščiosiu pėškomis, neberūkysiu (Kaip keista atrasti visus šiuos su sveikata, sveika gyvensena - fiziologija susijusius "nuo rytojaus"). Nuolat sau keldavau įvairius užsakymus ir nuolat save nuvildavau, kol galiausiai jau net beplanuodama naują "nuo rytojaus" žinodavau, jog vistiek taip nebus, bet pats planavimas kažkiek nuramindavo. Šie pasižadėjimai sau gali kalbėti įvairiai. Kartais kviesti, skatinti, smalsauti. Vis gi dažniau jie visai ne pasižadėjimai, o ultimatumai. Ultimatumai dalinantys mus ir mūsų patyrimą į dvi dalis: aš šiandien, ir aš rytoj, o jei tiksliau, aš, koks esu šiandien, esu netinkamas, tai rytoj būsiu kitoks - toks būsiu tinkamas. Kai sportuosiu, kai nevalgysiu saldumynų, kai gersiu daugiau vandens, nerūkysiu ir visa kita. Kai skirsiu kas dieną po valandą skaitymui, valandą vaikščiojimui, kai nebepratrūksiu ant vaikų, kai kasdieną gaminsiu bent po vieną sveiką patiekalą, kai daugiau ugdysiu vaikus, nepamiršiu suduoti visų maisto papildų, kai darysiu veido masažą ir veido jogą, kai atsikelsiu valanda anksčiau, kai... Tas visas kai.. - labai slidi teritorija. Nes čia mes sau iškeliame sąlygą būti kitokie, nei esame ir prie to prikabiname kažkokių sau svarbių lūkesčių. Čia mes turime vaizdinį, jog jei tapsime tuo, kuo norime nuo rytojaus, drauge tapsime ir kažkokie kitokie, jausimės kitaip. Dažnai tai susiję su labai paprastais dalykais - jaustis mažiau vieniši, labiau saugūs, laimingesni, patirti prasmę, meilę, ryšį. Ir mums nuošidžiai atrodo, kad tai įmanoma tik tada, kai... Nes galbūt to daug girdėjome: "apkabinsiu, kai susitvarkysi". "Būsi gera mergaitė, kai išplausi indus". "Galėsi pasakyti, kai nustosi verkti". Mūsų kartai augant, sąlygojimas buvo tapatus auklėjimui. Auklėti ir reiškė - struktūruoti elgesį pagal tai, kas gerai ir ne ir gerą elgesį skatinti, blogą bausti. Ir mus tai palietė, paveikė ir įsismelkė į giliausias mūsų psichikos kerteles. Ugdymo įstaigos tai dar patvirtino, gal prisigaudėm žinučių ir iš aplinkos, ne tik šeimos, kol galiausiai net nevirškindami įtikėjome, jog meilė, ryšys - prieinamas tik prie tam tikrų sąlygų. Jog mylime esame tik, kai...esame kažkokie, o ne todėl, kad tiesiog esame. Ir todėl sukam ir sukam tą užburtą ratą, siekdami patenkinti sau svarbius žmogiškus, emocinius poreikius, vis dažnai siekiame tapti "geresnėmis savo versijomis" (fuj kaip nemėgstu šio pasakymo). O kas, jei nereikia? O kas, jei patirti saugumą, artumą, prasmę, laimę, meilę, ryšį galime, tiesiog būdami tokie, kokie esame? Rinktis elgtis ar reaguoti kitaip galime iš giliai viduje gimstančio poreikio - judėti, duoti sau daugiau, kas sveika, gera, mažiau, kas toksiška. Iš rūpesčio, priėmimo, švelnumo. Bet gal jau gana kelti sau ultimatumus, save spausti, riboti, kankinti. Linkiu švelnumo. Jis svarbus, kad duoti sau ryšio! ** #psichologas #psichologija #ryšys #ryšyje #pakoučinimai

Šie metai mano atminty kaip koks veiksmo filmas sutrūkinėjusia juosta. Gazas stabdis, gazas stabdis - ir taip regis priešingai, nei planuota. Kažkokie kraštutinumų metai, vos stabilizuojuos kažkokioj didesnėj ramybėj, aiškume, po kelių dienų žiūriu, kad atsidūriau visai priešingoj karuselėj. Dalį tos karuselės ir aktyviai kūriau pati, o dalis tiesiog ištikdavo. Gyvenimas vis dar esminiai sukasi apie vaikus ir jų santykių dinamiką, kuri intensyvi be-le-kaip bet drauge galiausiai apdovanojanti jų tarpusavio draugyste ir žaidimais. Rudenį abi išėjo į darželį ir tai leido patirti seniai pamirštų dalykų, kaip pavyzdžiui darbas, kūryba ar poilsis NAMIE. Skamba kaip savaime suprantama, bet tikrai ne mažų vaikų tėvams, kurie, norėdami atsiskirti visada dažniausiai išeina iš namų, o ne juose lieka. Bandžiau kurti ir vaikų jėgų ir ligų sūkūry įgyventi savo idėjas, projektus, įsipareigojimus. Tas kartais jautėsi kaip 9 cm sąrėmiai, o kartais, kaip švelnus plaukimas ežeru. Po grybšnį pirmyn. Bandžiau negalvoti apie karą, paskui apie karus. Jaučiu milžinišką tamsią bejėgystę, baimę, liūdesį. Negalvoti, supratau, neišeina. Gerai, kad neišeina nejausti - taip bent šiek tiek atsiremti galiu - į savo bejėgystę, baimę liūdesį. Ir į tuos, su kuriais apie tai pasikalbame. Bandžiau ilsėtis, judėti, bendrauti. Kartais išėjo, kartais ne. Bandžiau būti labai faina mama, dažniau neišėjo. Tada bandžiau būt ne itin faina, bet aiški ir pasirūpinanti savimi. Šitas veikė geriau. Labai bandžiau būti švelnia. Kai pavykdavo, šitas veikė geriausiai. Su visais ir visur. Labiausiai su savim. Dar bandžiau įsipatogint savo ribotume ir daugiau būti, kaip būnasi, užuot bandant būti tokia, kokį lūkestį sau keliu. Pasiutusiai sunku, bet toks aiškus pilnumo jausmas, kai pavyksta. Iš to ir žinau, kiek man pavyksta. Metus užbaigiu namuose. Vaikai jau miega, paskrolinau, su vyru aptarėm metus ir galiausiai neapsisprendžiam, kokį čia filmą geriau žiūrėti. Vis dar atsigaudinėjam iš ligų. Šįvakar jaučiu ramybę, kad viskas ok, kad ne šventiškai, o tiesiog būnu, kaip būnasi. Labai linkiu sau kuo labiau save priimti. Ne kitais metams, o visada. ** #ryšys #ryšyje #psichologija #psichologas

Prieš gerą mėnesį buvo toks ketvirtadienis, kai pusę dienos kepdama su vaikais sausainius, tvarkydamasi namus, užsiimdama paprastomis ir skubotame gyvenimo tempe kartais atrodančiomis bereikšmėmis smulkmenomis ir besimėgaudama (!) vis stebėjau save ir man kilo eilė klausimų ir pasvarstymų: Kaip čia taip yra, kad šiuo metu man faina pusę dienos kepti sausainius? Kad ramiai toleruoju, jog mažoji papuošimus tiesiog suvalgo užuot dėjusi ant sausainių, o dekoravimo kremą pila sau į burną. Kad nesusinervinu, jog dalis miltų nuo stalo keliauja ir pasklinda ant žemės. Kad netikrinu telefono ir nenusinešu mintimis apie neužbaigtus darbus. Kas vyksta, kad visiškai natūraliai galiu susitelkti į tą veiklą ir patyrimą kartu, o ne rezultatą, kuris nebūtinai pavyksta. Ir ne vargelio nuotaikos, kur "ech, jos ir vėl prikiaulino virtuvėj, o man vargšei tenka visa tai valyt". Stebiu save nes man nėra tai dažna. Man pažįstamas smagumas, leistis į tiesiog buvimą, bet pažįstamas ir tas negalėjimas atsipalaiduoti, nuolatinis patyrimas bet ko, kas vyksta, kaip DAR VIENO DARBO, kurio aš nenoriu. Nes man per daug. Nes noriu tuo metu kažko kito. Ir man taip beklausinėjant savęs, kas vyksta, aš tiesiog atsiremiu į savo gyvenimo įvairumą - atrandu, kokia pilna šiuo metu jaučiuosi. Jog mano gyvenimas kupinas man įdomių dalykų. Aš jaučiuosi patirianti sėkmės ir prasmės man svarbiose srityse, aš ieškau, atrandu, kartais frustruoju, kartais mėgaujuos, ir tame yra tiek vyksmo, tiek gyvenimo! Aš mokausi to, kas man įdomu bei jaučiuosi šiuo metu nuolat kurianti, net ir aktyviai nerašydama knygos. Aš bendrauju. Man vis dar gerokai per mažai draugysčių su artimaisiais, bet po truputį imu ir vėl ragauti tą draugystės teikiamą džiaugsmą, renkantis leisti laiką su tais žmonėmis, su kuriais širdis dainuoja. Ir jaučiu, jog esu bent trumpam nurimusi dėl to, ko kontroliuoti negaliu - pavyzdžiui artimųjų sveikatos. Šiuo metu situacija stabilesnė ir bent trumpam galiu atsikvėpti. Šį mėnesį buvau spektaklyje ir per praeitus kelis net du kartus buvau kine! Ir pagaliau po dvejų metų pertraukos jau ketvirtą mėnesį reguliariai sportuoju. Neversdama savęs, ne nes reikia, o nes man gera. Nemėgstu žodžio balansas, jis man primena kažkokią supopsintą būtinybę, idėją, kurią stereotipiškai bandoma pardavinėti, jog reikia pasiekti bet kokia kaina (dažnai absoliučiai nesubalansuotai). Bet ne popsiška, o pačia giliausia prasme, jaučiu, jog mano gyvenime daugiau dermės. Ir tai yra wow. Daug daugiau mano poreikių šiuo metu yra patenkinami, mano gyvenimas pilnesnis, įvairesnis ir nuo to pilnesnė aš. Ir šitai absoliučiai tiesiogiai susiję su tuo, kaip jaučiuosi būdama su vaikais, kaip jaučiuosi būdama rutinoje, buityje: semdama miltus nuo stalo ar krapštydama tešlą nuo grindų. Ką matau, kai žiūriu į gaminančius vaikus - bendrystę, kūrybą ar dar vieną darbą. Ir štai prieš kokią savaitę ir vėl kepiau sausainius su vaikais. Sausainių tešla ta pati, o situacija buvo visiškai kitokia. Vyro beveik mėnesį nebuvo namuose. Visos mano rutinos, kaip kasnelis poilsio, judesio, kūrybos, meno ir socialinio gyvenimo su vyro išvykimu išnyko. Vaikai sirgo, darželis nuplaukė, šiek tiek turėjau pagalbos ir tik bandžiau išlaviruoti tarp bent minimaliai darbo, nes finansai visiškai braškėjo, ir namų. Labai pavargau ir jaučiau daug nerimo. Tad mano sausainių su vaikais patyrimas buvo prisismelkęs sunkumo. Mane nuolat lydėjo kažkur ant pečių nusėdęs svoris ir drauge mintys, kad aš viską nešu viena ir man tiesiog perdaug. Kad aš noriu, jog kažkas paneštų ir mane. Ir šitai man taip pažįstama - per savo pačios, savo draugių, klienčių ir daugybės nepažįstamų mamų istorijas. Per naujienų antraštes, kur dalis tų sunkių istorijų kartais kraupiai pasibaigia upėse. Ir čia man iškart ima kilti klausimai, kaip mamos šitaip pervargsta? Kas vyksta, kad didžioji dalis mamų, didžiąją laiko dalį jaučiasi išsekusios, pavargusios, užstrigusios. Negalinčios, nebegalinčios tiek būti su vaikais ir būti taip intensyviai reikalingos. O drauge besijaučiančios kaltos, vien nuo minties, jog jos gali nenorėti ištisai būti su vaikais. "Nes juk gera mama tai nori". Šie mano klausimai šįkart, skirtingai nei terapijoje, nukreipti ne į mamas ir ne į jų vidinius procesus. Nes stebėdama tokias tendencijas noriu nuo mamų bent truputį atsiknisti. Mano pagrindinis klausimas - kas ir kada yra nutikę su mūsų visuomene, kad ji pati kadaise pasėjo ir pati užaugino daugybę su motinyste ir moteryste susijusių nuostatų ir lūkesčių, kurie priveda šeimas prie absoliutaus disbalanso? Nuostatų apie pareigas, prievoles, atsakomybes. Apie visą tą milžinišką krūvą gyvenimiškų kasdienių sprendimų, kuriuos reikia padaryti, susijusių su namais, vaikais, buitimi, pradedant žieminėmis pirštininėmis ir baigiant vaikų ligomis, bei buvimu pagrindiniu ir dažnai vieninteliu emocinės atramos uostu, talpykla, raudų siena ir šeimos mikroklimato balansatore? Kaip ir kada tėčiai buvo nurašyti, ar nusirašė iš dalies viso to emocinio ir buitinio krūvio dalijimosi? Ir dar visa tai drauge vainikuojančią nuostatą, jog MAMA YRA NEPAKEIČIAMA? Man tai skamba kaip koks narvas, spąstai: Iš vienos pusės lūkestis, kad mama bus atliepi, kantri, rūpestinga gera ir faina. Iš kitos - nusisukimas nuo viso to, ko iš tiesų reikia žmogui, kad jis galėtų būti atliepus, kantrus, rūpestingas geras ir fainas? Čia kaip paduoti sportinkui buteliuką vandens, teigiant jog tai bus jo resursai ruošiantis maratonui. Tik vanduo - nes juk geras sportininkas nubėgs maratoną, tiesa? Taip ir mama, turi talpinti viską neva iš šventosios dvasios ar kokiu kitu mistiniu būdu pasikrauti. Pasikrauti ko? Kuo? Žmogui, kad jis turėtų gyvybinės energijos, reikia, kad jo poreikiai būtų patenkinti. Tenkinant poreikius užsisuka sveika, adekvati energijos tėkmė, savireaguliacija, kurioje žmogus jaučiasi gyvas. Tai tokie pamatiniai dalykai, kurie kažkokiu būdu tapo nureikšminti, bet žiūrint per fizinius poreikius suprasti paprasčiau: nevalgant, negeriant, nesiilsint - greit bus šakės. Bet kiekvienas žmogus yra ne tik fiziologinių poreikių rinkinys - socialiniai, emociniai, intelektiniai, dvasiniai poreikiai - jie taip pat yra labai svarbūs. Jų visuma sukuria žmogų. Ir visų šių poreikių tenkinimas kuria pilnatvės, laimės jausmą. Jausmą, jog gyvenu. Ir tai sakant man prieš akis stovi daugybės daugybės mano klienčių veidai, joms tariant: "jaučiuosi išnykusi". "Tiesiog laukiu, kad diena greičiau pasibaugtų, bet nelaukiu naujai prasidėsiančios kitos". "Nejaučiu savęs, manęs lyg nėra, nebėra". "Aš net nebežinau, ko noriu, nei ko galėčiau norėti". Ir iš tiesų, didžioji dalis jų susiduria su sunkumais atpažinti, įsisąmoninti ir išreikšti savo poreikius. Ryšys su jais, regis nudžiūvo, šeimoje atsiradus vaikui. Kodėl? Juk ne todėl, kad atsirado vaikas - vaikai neprarijo mano klienčių, anei jų poreikių. Jas prarijo dingusios galimybės jausti ir tenkinti savo ir kitus poreikius, kurie galbūt nesusiję su motinyste. Ir tai tapo kasdiena. Gyvenimas tapo vienodas, blyškus. Prasmingas, teoriškai, bet nebūtinai išpildytas. Ir kiekvienai šitai yra kitaip. Bet palaukit, grįžtu prie savo klausimo - tai kaip čia taip nutinka, kas vyksta su mūsų visuomene, kad naujos mamos kaip žmogaus poreikiai staiga nudžiovinami su mintimi, jog gera mama bus gyva vien tik mamyste? Kaip taip nutinka, jog visuomenėje apskritai nepalaikoma mintis, jog susilaukus vaiko žmogus gali turėti ir kitų poreikių apart rūpinimosi vaiku ir šitai yra legalu ir svarbu? Ok, gal teoriškai ir palaikoma ši mintis. Ji nepalaikoma praktiškai. Praktiškai ji nepalaikoma per visą rinkinį nuostatų, jog tik mama pasirūpins vaiku geriausiai, jog ji yra nepakeičiama ir jog tėtis skirtas tik tam, kad bent pirniausiais gyvenimo metais, kad pasirūpinti šeimos gerbūviu, bet ne vaiku, nes vaikui reikia mamos. Va šita vieta man yra labai kvestionuotina ir atrodo neteisinga. Išmoktas tėčių bejėgiškumas irgi yra lygiai tokia pat antra šaka šito, kas užauginta su "mama yra nepakeičiama" nuostata. Nes jeigu galvojama, kad vaikui reikia tik mamos, ir jį nuraminti ar atliepti gali tik mama, tuomet tėčiai labai greitai pasuoja, pravirkusį kūdikį brukdami atgal mamai - "kažko verkia, man neišeina nuraminti, jis nori tavęs". Ir čia aš noriu išreikšti pasipriešinimą. Tai ne mamos kūdikis nori per se. Kūdikis nori kažko, kas PAŽĮSTAMA. Kūdikis nori artumo. Kūdikis nori ryšio su žmogumi, kuriame jaučiasi ramus ir saugus. Ir jei tas ryšys, tas saugumas yra jam suteikiamas mamos, nes ji 12 val per dieną ir 12 valandų naktį būna šalia, reaguoja, atliepia ir būent per tą nuolatinį kontaktą sukuria ryšį ir artumo, saugumo patyrimą kūdikiui - taip, tuomet jam reikės mamos. Be tas artimas žmogus neprivalo būti mama, neprivalo tik mama. Bet kaip dažnai nutinka būtent taip. Kūdikiai yra adaptyvūs ir jie geba prisitaikyti prie besikeičiančios situacijos. Jie ima artumą, jie kuria prisiminimus, takelius, vedančius į saugumą su visais, su kuriais jaučiasi saugūs, o tą saugumą patiria per reguliaraus atliepimo ir buvimo kartu - kontakto kiekį. Kuo daugiau kūdikis pažįsta tėtį, senelį, močiutę ar tetą, kuo daugiau būna jiems ant rankų, kuo daugiau miega jiems ant krūtinės, kuo daugiau užuodžia ir girdi juos, kuo daugiau patiria poreikių atliepimo, tuo saugiau yra kartu būti. Jautrumas ir empatija, kas priskiriama labiau kaip motiniškos savybės, taip pat yra užauginamos ryšyje. Būnant, matant, reaguojant, matant savo elgesio poveikį ir jį koreguojant. Tai ne duodybė, tai įgūdis. Kurį galima ugdyti, kurį galima įgyti artimame santykyje. Taigi "nori mamos" tiesiog tereiškia, kad nori to žmogaus, kuris, matyt, kolkas vienintelis yra pakankamai daug, pakankamai arti. O tada kūdikiai auga į mažus todlerius, šie į darželinukus, mokyklinukus. Ir jei toliau vadovausimės ta pačia nuostata, kad mama nepakeičiama, tuomet tikrai taip ir bus. Bet ne todėl, kad mama yra nepakeičiama. O todėl, kad tuo įtikėjus, tėtis nuleido rankas ir nebedėjo pastangų kurti ryšiui su vaikais ir pasitraukė į sau pažįstamą ir patogią zoną ar pavėsį. Ar tai būtų darbas, karjera, hobiai ar telefonas. Bet tai nereiškia, kad mamos nėra nepakeičiamos. Tai nereiškia. Tai reiškia, jog yra galimybė kurti šeimą taip, kur dermė skambėtų kiek kitame lygmenyje. Kur būtų vietos atsakomybių pasiskirstymui, įsitraukimui ir visų, visų šeimos narių, kaip žmonių poreikiams ir jų atliepimui. Kai kurios mamos sako "bet aš tik ir noriu būti su kūdikiu" - ok, galimai taip gali būti kai kurioms. O kai kurios, gal taip sako, nes tiesiog neturi pasirinkimo? Savo šeimoje, savo mąstyme, kuris juk labai sąlygotas tos aplinkos, to socialinio konteksto ir tos visuomenės bei jos istorijos. Kai sakoma, "aš nežinau ko noriu, aš tik noriu būti su vaiku" ir nuolat žiūrima į laikrodį, kada gi vyras grįš iš darbo, tampa akivaizdu, kad tai nėra ok. Kad tiek - netinka. Kad per sunku, kad visai nesubalansuota. Kad šitai turėtų vykti kažkaip kitaip. O kaip - čia kolkas tik mano, jūsų ir mūsų visų fantazija. Ir drauge atsakomybė - nustoti maitinti mums nebetarnaujančias nuostatas ir po truputį kurtis kažką labiau savo, labiau žmogiško, labiau įgalinančio kiekvieną - tiek mamas patirti labiau įvairesnį gyvenimą, tiek labiau įgalinti tėčius įsilieti į tėvystę ne kaip prašalaičius ar svečius, sunkiai randančius sau vietą vos vaikai pravirksta ar supyksta. Bet kaip lygiaverčius partnerius, gebančius ir imančius spręsti ir buities klausimus, ir pasiraitojančius rankoves pasigilinti ir į savo emocinį pasaulį, kad nuo stipresnių vaikų emocijų ar reiškiamų poreikių nekrėstų šiurpas, ar nekiltų noras tų mažų būtybių kuo greičiau užčiaupti. Kad galėtų talpinti - ne tik paaugusių vaikų žaidimus ir pramogas, o ir visa tai, ko tėvystėje daugiausia - pagalbos vaikams mokantis save pažinti, suprasti, reguliuoti. Kad galėtų augdami elgtis teisingai ir garbingai, bet šitas įmanoma tik tada, kai vaikai jaučiasi gerai. Ir kai gerai jaučiasi visi šeimos nariai. ** #šeima #lygybė #įsitraukimas #poreikiai #motinystė #gyvenimas #vaikųauginimas #mama #tėtis #psichologija #psichologas #visuomenė

Susitikti su draugėm Tom mylimiausiom Iš namų ir buities Iš ašarų priekaištų ir reikalų Vaikų mojuojančių Skubu Skubu ir galvoju Apie jas apie mus Mintys jau rezga mūs pokalbius O kojos neša mane gruodžio ledu Link to santykio Artumo švelnumo Ir juoko Kur viskas staiga tampa mažiau svarbu Kaip gera Šitaip būti pabūti Kalbėtis girdėti ir juoktis Kažkur giliai iš pilvo tartum iš gimdos O gal net pačios praeities Ir akimirką po akimirkos Nusimetinėti Tuos rūpesčius reikalus buitį Liūdesius priekaištus ašaras Nusivylimus Atgauti energiją laisvę nerūpestingumą Bent trumpam Ir kalbėt ir kalbėt nesustojant Apie nuotykius Apie meiles buvusias esamas būsimas Apie jas apie mane apie mus Ok jau aštuonios Ir keliauti su tuo juoku Galvoj ir gimdoj Atgal į namus Atgal pas save Jau kitokią ** #draugės #draugystė

Į kurią pusę Vis pagalvoju, kiek daug gali žodžiai Vis pajuntu, kiek daug gali žvilgsniai Maži susitikimai Prispausti, pakelti, priglausti Užkerėti, pakutenti Vos švelniai paliesti Ar kibiai viduje įsirangyti Kai kurie jų praeina pro šalį O kiti - jie pakeičia Ak, tos akimirkos Trumpos, bet tokios galingos Nustembu atradusi Jog visas mano gyvenimas Tėra nuolatinis sprendimas Į kurią pusę eiti Dabar ** #eiles#rysyje#psichologija#psichologas

Aš vis rašau apie motinystę ir vis žadu sau jau nustoti. Vos jaučiuosi kažką išsėmusi, išsisėmusi, pliumpt ir vėl aptinku save besimataruojančią ir už(si)pylusią nauja srove. Motinystė man tokia ypatinga savo nuolatiniškumu. Ji sunki ir faina, ir džiugesio, ir bejėgystės, ir nuobodulio, ir pykčio - regis visko pilna. Bet skirtingai nei įprastai gyvenime, kur viskas praeina - ir sunki diena, ir niūrus etapas, ir varginantis projektas. Ir ruduo, ir vasara, ir žiema. Ir baiminga kažko naujo pradžia, ir nuobodus tęstinumas. Ir vargas, ir nuotykiai - viskas visuomet praeina, viskas juda, teka keičiasi. O paradoksaliai motinystėje, kur išties viskas taip stipriai ir greitai keičiasi, aš jaučiuosi pa-puo-lu-si. Būtent tas gyvenimas be pauzės mygtuko mamystei ir jos keliamiems jausmams, nuolatinis buvimas artimame santykyje, priklausomybė - ir būnant pačiai priklausomai nuo partnerio, nuo pagalbos, net nuo vaikų ligų bei tai, nuo kurios priklausomi kiti maži žmonės. Ach tos nuolatinės neišvengiamos tarpusavio sąsajos, tokios mielos ir prasmingos ir drauge išsunkiančios. Niekur kitur, tik mamystėj jaučiu tiek paradoksų ir priešybių. Ir bendrai niekur kitur ir kitaip savo gyvenime nenorėčiau būti. Bet ir nesuvokiamai dažnai čia būnant, kaip tyčia norisi būti kitaip ir kitur. ** #motinystė #mama #jausmai #vaikųauginimas #ryšys #santykiai

Mano vaikai vakare, kaip jau kurį laiką, pradėjo rodyti "subinių vaidinimą" - šėlti, šokinėti, rėkti "aš subinė aš subinė aš siaubinga subinė, kaku kaku pirst pirst", burnomis persdamos, lakstydamos susiėmusios už užpakalių, belekokiu greičiu ir intensyvumu. Viskam vadovavo vyresnioji, mažoji kartojo, bet su ne ką mažesniu entuziazmu. Praėjus kokiom 5-10 min po pirmojo veiksmo ir vaikams padarius mini pertraukėlę atsikvėpti, močiutė paprašė: - o dabar parodykite ką nors gražaus. Tai taip mums įprasta! Siekti grožio, gėrio. Mes taip norim būti tie kažkokie - gražūs, geri, faini - šviesūs, kad ir ką tai šviesai patys priskirtume - tokie, ak, na tiesiog kitokie nei kartais esam. Ir taip nenorim susidurti su viskuo, kas priešinga. O mes juk esam ir šviesūs, gražūs, geri, draugiški, atjautūs, ir pikti, tingūs, nepatenkinti kažkuo, nusivylę, nemokantys išreikšti savęs, kaip norėtume, neprisiimantys atsakomybės, kišantys galvą į smėlį. Mes ir tos gražios princesės ilgais plaukais ir suknelėmis, ir tos va siaubingos subinės, bezdančios ir kakojančios subinės. Tik pastarojo apie save tikrai nenorėtume priimti. Todėl ir norisi stabdyti vaikus, kai jie žaidžia subinių žaidimus, kai žaidžia karą, kai pyksta ir nori išvaryti, kai sako blogus dalykus - mes jų girdėti nenorime ir norime vis pataisyti - kad dinozaurai ne peštųsi, o draugautų, kad piešiniuose būtų gėlės, o ne kakalai ir kad mūsų gyvenimuose vyktų nuolatinis progresas, sąmoningumas, o ne kartais apimantis klampus tūnojimas, lėtas visa ko virškinimas ar vengimas. Man rodos be galo sveika štai šitaip, kaip vaikai, turėti galimybę tapatintis ir su vienais, ir su visiškai priešingais savęs aspektais ir per tai patirti, pažinti ir priimti save visokį - įvairų ir laisvenį nuo visų "reikia", "turėtų". Ir ne, tai nereiškia, jog dabar subinių žaidimą reikia žaisti ir visur ir visada - neštis į darželius, rodyti visiems, neatsižvelgiant jog jiems galbūt nepatogu. Ne - atskirkime, kur svarbu ir kartais būtina prisitaikyti, kur mūsų norai ir poreikiai susiduria su kitų ir gali nesutapti. Kad yra taisyklių, kurios gali apriboti mūsų absoliučiai laisvą autentiškumą. Jog kiekvieno iš mūsų susidūrimas su aplinka kartais būna švelnus, o kartais aštrus. Mums nereikia visuomet perkeisti aplinkos, kad joje galėtume atsiskleisti. Bet svarbu kurti ir sau, ir vaikams erdvių, kuriose galėtume tiesiog būti visokie. Erdvių, kur savo įvairumą patirti būtų saugu. Net ir kartais būnant tiesiog paprasčiausia subine. ** #psichologija #psichologas #vaikai #psichoterapija #žmogus #įvairumas #motinystė #vaikųauginimas

- Šiandien skaitysiu tik vieną knygos skyrių, pradedu tvirtai ir iškart imu aiškintis dėl ko, kai pajuntu, jog šalia sėdintu Ugnė man švelniai paglosto ranką. Pažiūriu į ją, ji man mirkteli akimis, sakydama taip. Perskaičius tą skyrių, nuridenu ant manęs užmigusią Ūlą, išjungiu šviesą, atsisuku į Ugnę. - Mama, pirma aš tau pakasysiu nugarą, tada tu man - sako. Sutinku. Atsipalaiduoju ir jaučiu tuos mažus pirštelius lakstant man po nugarą. Akimirksniu imu grimzti į miegą. - Ar jau užtenka? - iš nugrimzdimo pakelia švelnus balselis. - Dar truputį.. sumurkiu. Viena akimi matau, kaip Ugnė nusišypso ir staiga pabučiuoja man į žandą. - Tau patinka kasyti man nugarą? - teiraujuosi. - Man patinka kai aš tau kasau, o tu man kasai, mama. Ugnė - toks artumo ir dialogo meistras, kad beveik man primena filmą "Tu man nieko neprimeni", kurį prieš kelias dienas žiūrėjau ir vis prasukinėju dienose ir sapnuose. Jei leidžiu sau pasimėgauti ir ramiai, pilnai sugerti ir paskanauti šias ryšio akimirkas, negalvojant, kad tuoj gal atsibus Ūla, reiks matuot temperatūrą, ar rytoj vėl kelsimės paryčiais, negalvodama apie finansus, karus, nuovargį, darbus, reikalus, negalvodama, o pasinerdama ir tik imdama tai, ką man duoda - oho, kaip prisipildau. ** #ryšys #rysyje #vaikųauginimas #motinyste #artumas #santykiai #švelnumas

Po pernykščio rusijos įsiveržimo į Ukrainą, mano nesaugumo lygis pasiekė aukštumas. O saugumo patyrimas tapo absoliučiai nebe natūralus atsakas, o veikiau didelių pastangų ir sąmoningumo išdava, pasiekiama tikrai ne dažnai. Tad jei anksčiau konfliktiniai susirėmimai Gazos ruože buvo kažkas, ką praleisdavau pro ausis, tai dabar Hamas teroristinės atakos tiesiog šokiravo. Šalia siaubo, liūdesio, pykčio, nusivylimo, bejėgystės, baimės vis užplūstanta pasmerktumo ir pasaulio griūties išgyvenimas. Atrodo, kad viskas ritasi dideliu greičiu žemyn, o blogis, kaip niekad stipriai aktyvus. Atrodo - siaubinga, juoda. Ir netgi su tuo laiks nuo laiko užplūstančiu patyrimu, vistiek tenka gyventi - skaityti vaikams knygeles, dirbti savo kasdieninį darbą, vežti vaikus į darželius, stovėti kamščiuose, išgyventi dramą dėl pėdkelnių spalvos ar suknelės rankovių ilgio, valyti nosis, užpakalius, įsikuisti į savo šiltą patalą vakare ir keltis ryte pradėti naujos dienos. Su didesniu ar mažesniu entuziazmu, energijos lygiu, bei prasmės pojūčiu. Su džiaugsmu ar/ir liūdesiu. Įdomu stebėti, kaip tokie siaubingi dalykai vistiek geba rasti savo vietą mūsų gyvenimuose. Ir ne, taip būti neturėtų. Neturėtų vykti brutalūs užpuolimai, žmonių kankinimai, žudymai, ne ne, mums neturėtų reikėti to susitalpinti savo galvose, jausmuose ir gyvenimuose. Bet noriu akcentuoti, jog mes galim. Tad, kai natūraliai kyla klausimas, ką su visais tais kylančiais jausmais dėl karo daryti, noriu paskatinti ne daryti, o  būti. Leisti tiems jausmams būti. Ir reaguoti atsižvelgiant į tai, ko norisi būtent jums. Man, pavyzdžiui, svarbu turėti erdvių, kur galiu pasikalbėti apie tai, kas mane neramina, ko man baisu. Bet ne "protingai padiskutuoti", o galėti visiškai subliukšti, parodyti, kaip stipriai bijau, atsiverti, kaip stipriai nesuprantu. Vertinu, kad turiu su kuo iš tiesų galiu, nors ir nevisada išdrįstu. Dar svarbu šitoj neapaiškinamoj beprasmybėje, atrasti vistik kažką, ką matau esant prasminga. Ir čia mamystė turi ką pasiūlyti. Nors iš vienos pusės baisu auginti vaikus tokiame pasaulyje, kuris, neaišku, koks taps vėliau ir toliau, iš kitos - kelia ir viltį, kad šitie maži geraširdžiai ir drauge drąsūs save reikšti, rūpintis savimi ir kitais žmonės, kaip tik turi potencialo kurti šviesią ir drąsią visuomenę. Esu tikra, kad šita atliepiai auginamų vaikų karta išaugs stipri ir teisinga. Visuomet jaučiu prasmę, liesdamasi prie žmonių jausmų įvairiomis formomis - pažindama ir lydėdama terapijoje, pakutendama ar apgobdama savo tekstais ir knygomis. Kuo toliau tuo didesnę to prasmę matau šiame karų/ekologinio siaubo/technologijų amžiuje. Žmogui visada reikės žmogaus, visada reikės ryšio. Santykiai, pabuvimas su tais, kurie rūpi ir kuriems rūpi. Susitikimų teikiamas džiaugsmas. Ryšio teikiama pilnatvė. Net kai kartu neramu - visada tai yra brangiau nei vaikymasis deadlaino ar godumo. Vaikykimės, verčiau žmonių. Gamta dėl kurios irgi labai skauda širdį, šiltėjant ežerams ir vandenynams, kylant vidutinei temperatūrai, tirpstant ledynams. Gamta, kol dar yra šalia, - tokia graži ir kupina visko, gali būti puikus resursas stabilizuoti save, jei tik leisim sau ją patirti - dėmesingai būdami, kvėpuodami, paliesdami savo kūnais ar savo mintimis tieisog stebėdami - medžius, gyvūnus, augalus ir jos pokyčius. Stebėdami vaikus - jų judrumą, smalsumą, energiją, atkaklumą, susikaupimą - jų įvairumą - būdami greta galime patirti džiaugsmo, šviesos, ramybės, įkvėpimo. Judėdami, ir tai nereiškia sportuodami iki nukritimo, veikiau atliepdami savo individualų poreikį judesiui ir leisdami sau patirti malonumą judant. Rupindamiesi savo kūnais ir savo vidumi - kaip mokame, kaip galime - daugiau pailsėdami, mažiau iš savęs reikalaudami ir švelniau su savimi bekalbėdami, kokybiškiau ir spalvočiau maitindamiesi ar tiesiog anksčiau nueidami miegoti. Reguliuodami informacinį srautą ir leisdami sau įsitraukti, bet būtinai ir atsiriboti. Ir bent kartais, bent trumpam pasinerdami į savo hobį - t.y. tą veiklą, tą erdvę, - ar tai būtų pomidorai šiltnamyje, idėjų eskizavimas pieštuku, plaukimas, dainavimas - kažkas, kur ištirpsta viskas, kur bent sekundei galima pasinerti ir pailsėti, visiškai sustelkiant į tai, ką darome šiuo metu, nes tai - malonu ir svarbu. Man - tai rašymas. Net keista atrodo, kad parašiusi kažką, kas man patinka, kaskart pasijuntu, kad diena išties įprasminta. Kažkas, kas malonu, gali sutapti, o gali būti kitko, nei tai, kas kiekvienam subjektyviai atrodo prasminga. Prasmių, už kurių įsikibti taip pat verta paieškoti. Nes tai daro mus žmonėmis, bendruomenės dalimi. Prasmingomis veiklomis mes prisidedame prie gerumo kūrimo ir tokiu būdu įprasminame savo būtį. Ir pabaigai, manau svarbu savy paieškoti kuo daugiau resursų, kuriuos gali teikti kūnas - palaikymo, nusiraminimo, įsižeminimo, susibalansavimo. Kartais to reikia išmokti, išsiugdyti įgūdžius, išmokti tam tikrų somatinių praktikų. Bet niekuomet neprašausite, tieisog pasirinkdami dažniau kreipti dėmesį į savo kvėpavimą - jo gylį, pulsavimą, reguliarumą, bei kuo dažniau giliai giliai, iš visų plaučių  i š k v ė p t i. O į nuotrauką dedu vaikus. Va taip reikia gyventi. Tada pasauliui viskas bus gerai. Siunčiu apkabinimų. Fotografavo Indrė Ulozaitė. ** #psichologas #psichologija #karas #karai #jausmai #emocijos #pasaulis #ryšys #žmogus #gyvenimas #savipalaikymas

- Aš nenoriu važiuoti į darželį, aš visai nenoriu važiuoti į darželį - liūdėjo Ūla po ilgesnio neėjimo į dražely mano glėbyje dar iš vakaro. Nepaleisdama manęs,  įgriuvusi, neatsiplėšdama nei dantų valyti, nei rengtis pižamos ir eiti miegoti. Atrodo užstrigo kuriam laikui, ir kartojo, kartojo, graudinosi, verkė ir verkė. Galiausiai kažkaip nuėjus miegoti, su daug daug pykčio ir pasipriešinimo, ir vėl ašarų bei magnetinio glėbio, sumigus vaikams likau su tuo "nenoriu". Sunkumas nusileido ant krūtinės, ten kur galvą prieš tai dėjo Ūla ir pajutau nerimą - šakės bus rytoj, galvojau. O begalvodama prikūriau scenarijų dienai į priekį: kaip ryte Ūla nesikels, kiek verks ir pyks, kaip bus neįmanoma jos suruošti, kaip stipriai vėluosime, kad prašys pieno ir nesitrauks nuo krūties, kad stabdys kiekvienam žingsnyje - dantų valyme, rengimesi, saugos diržų prisisegime, išlipime iš auto, nusirengime rūbinėlėje ir galiausiai likime daržely. Jog reiks ją nuplėšinėti ir rodos perplėšta širdimi tada bandyti gyventi gyvenimą. Rytas, vienok, buvo kaip niekad paprastas. Atsikėlė, čiaukšėdama, kad važiuos į darželį sukirto vitaminus, be jokio pasipriešinimo leido išvalyti dantis, apsirengė, truputį atsigėrė pieno ir davusi bučkį man išvažiavo su tėčiu ir sese. Darželyje vyras sakė, jog laiminga nukeliavo pas auklėtoją ir tiek. Stipriai liūdėdama ji pilnai išbuvo savo patyrimą, gavusi palaikymo išliūdėjo ir paliko tuos jausmus sau už nugaros - vakar dienoje. Tik ne aš - aš, pasirodo, likau toje situacijoje, nors ji jau ir pajudėjo į priekį. Ar jums taip būna? Užsilikti, kai vaiko istorija vis dar lieka jūsų dabartimi? ** #psichologija #psichologas #jausmai ##vaikai #vaikųaugimas #motinystė #darželis