Šiandien noriu pakalbėti apie discipliną. Dažnai sutinku tėvus, taikančius pozityvią discipliną. Tai nuostabu! Tuo pačiu, dažnai girdžiu šalia einančias paraleles: "taikome pozityvią discipliną, vaiko nebaudžiame, nesakome "ne", "negalima". Ir dėl pastorojo man kyla klausimas, o kodėl? Ką tai reiškia jūsų šeimai, ką tai duoda ir kuria, o ką tai galbūt atima?
Aš, asmeniškai, esu kategoriškai prieš bausmes ir skatinimus, tikiu, jog ilgalaikį elgesio pasikeitimą galima pasiekti ne koreguojant elgesį (pasekmę), o suprantant to elgesio priežastis ir kas už to jo slypi. Taip pat, jog teigiamą pokytį mes galime pasiekti tik kurdami ir stiprindami ryšį, kaip visa ko pamatą, pagarba ir bendradarbiavimu grįstu elgesiu. Tiek vaikams ir tiek suaugusiems, beje :) Ir tuo pačiu tas "ne" ar "negalima", man nėra toks jau baisus pats savaime. Tai, ką jis atneša, labai priklauso nuo to, kaip tą "ne" mes naudojame. Kartais su tuo galime ir užsidažyti save ir vaikus į kampą. Bet lygiai taip pat, galime sėkmingai ir empatiškai formuoti ribas.
Dalinuosi keliais principais ar patarimais:
- Svarbu, kad šalia "ne" ar "negalima" visuomet eitų elgesio nukreipimas, paaiškinimas, o tai kas tada galima? Pvz.: "neleisiu tau piešti ant tapetų, prašau, piešk ant popieriaus". Jei sakom tik "ne", o nesakom "taip", uždarom vaiką į vakuumą, kur tik negalima ir negalima, o kas galima, staiga ir nebeaišku.
- Turim suprasti, kad mūsų "ne" gali iššaukti vaiko pasipriešinimą, nenorą sutikti ar liūdesį. Tai labai normalios ir sveikos reakcijos. Šios reakcijos, priešingai nei mūsų stabdomas elgesys, visuomet turėtų būti laukiamos ir priimamos, kad ir kokios neigiamos ar stiprios jos bebūtų. Taigi: "ne" - netinkamam elgesiui, "taip" - emocijoms! Pvz.: "Neleisiu tau man kąsti, mieloji. Uch, girdžiu, jog tau labai labai pikta... Aš su tavimi". Ir išbūti. Tikrai nereikia imti leisti visko, kas jums nepriimtina, nenorite, jus erzina ar nesaugu, kad tik nepamatyti vaiko ašaros ar nusivylimo. Nieko tokio, kad vaikas verkia ar pyksta, jei jis verkia ar pyksta su jumis, jūs priimate tokias reakcijas kaip normalias. Blogai yra tada, kai vaikas dėl to ignoruojamas, gėdinamas ar atstumiamas.
- Jeigu yra kaip kitaip išsireikšti nei "negalima" - šaunu! galima iškart sakyti "stop, geriau dėk maistą į lėkštutę", nei "nemėtyk, nemėtyk". Bet, na ne visada tą sekundę, kai reikia reaguoti, mes spėjame sugalvoti. Tai jau tikrai vaikui geriau išgirsti "nemesk" ar "nemušk", nei matyti mindžikuojančius ir liežuvį prarijusius tėvus, nestabdančius netinkamo elgesio. Nes vaikui ir vėl tampa nebevisai aišku, taigi kas čia po paraliais galima šituos namuos ir kas ne. Neaišku, nesaugu - reik tikrinti vėl!
- Būtų idealu taip sutvarkyti aplinką, kad vaikui būtų pakankamai saugu tyrinėti, žaisti, domėtis. Kad būtų daaaug kas galima :) Kartais dirbtinai sukuriami barjerai, kai vaikui tarsi negalima nieko - nes išsiteps, nes išpils, nes gali paslįsti, nes prilips pūkų, nes susivels, nes išsipurvins rankas, nes išmuilins kriauklę. Vaikystė yra mokymasis ir tyrinėjimas ir ji yra ir purvina, ir kupina mėlynių ar nubrozdinimų, ir sukuistų stalčių, ir išpiltų kruopų ar išmėtytų žaislų. Taip jau yra, nestabdykime vaiko raidos savo tobulos namų aplinkos iliuzija.
- "Negalima, nes aš taip pasakiau". Ne ne ne. Va taip tai negalima. Tai moko vaiką paklusti aklai, nesuprantant priežasčių ir aukojant savo poreikius ar norus. Toks elgesys su vaiku turi pasekmes ateity, kurios gali būti ir labai žiaurios ar liūdnos. Išmokyras aklai paklusti, toks vaikas sutiks, kad jį seksualiai išnaudotų mokykloje, nedrįs už savo darbą tikėtis tinkamo įvertinimo ar siekti savo tikslų. Vaikai, nors ir mažesni, yra verti pagarbos ir paaiškinimo, kaip ir kiekvienas žmogus. Ir labai tai vertina, o augdami savo bendradarbiavimu arba ne puikiai atspindi, kiek pagarbiai ir atliepiančiai mes elgiamės su jais.
Na, o apskritai, tikriausia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kiek mes drausminam, stabdom, o kiek bendraujam, kuriam, žaidžiam, dūkstam, mokomės kartu. Tėvystė iš tiesų gali kartais atrodyti kaip vienas ištisinis vaikščiojimas iš paskos ar saugojimas vaikų ir aplinkos nuo susinaikinimo. Bet tai, kaip mes tą darome, gali žadinti mūsų ir vaikų norą bendradarbiauti, pasitikėti, išgirsti vieni kitus ir tokiu būdu mėgautis vieni kitais, šildytis ryšyje, kurį sukūrėme. Arba atvirkščiai.
**