- Aš žinau, kaip mane gerai veikia tinkama rutina. Žinau, kad kai anksčiau atsikeliu, kai skiriu laiko mankštai, dienoraščio rašymui, knygai - visa diena būna kitokia. Ne taip skubu, aiškiau save jaučiu, geriau prioritizuoju svarbius dalulykus. Patiriu mažiau įtampos, streso, jaučiu mažiau nerimo.
Kai sveikiau maitinuosi - turiu daugiau energijos, o kai jos trūksta - valgau daugiau nesveiko maisto, vartoju daugiau cukraus, kad turėti jėgų išspręsti tam tikrus klausimus. O viskas atrodo kaip krūva nepabaigtų dalykų, kur vis padrikai bandau šį tą užgesint, puolu, bet nespėju. Tada vakare būnu įsitempęs, sunkiai užmiegu, nepailsiu, sunkiau atsikeliu ryte. Užsisuka ratas it užburtas. Viskas susiję.
Aš viską žinau ir niekaip nesugebu prisiversti įsivažiuot į tą rutiną. Viską puikiai žinau ir vistiek nesugebu! - pasakoja klientas, suraukęs antakius, žiūrėdamas į žemę ir laiks nuo laiko suduodamas sau ranka per koją.
- O ar tu žinai, kad savo poreikių ir emocijų mes nepasirenkam? - smalsauju. Nes jis tikrai labai daug visko žino.
Ilga pauzė.
Klientas įdėmiai žiūri, šiek tiek pasilenkia link manęs.
- M?
- Tiek poreikiai, tiek ir emocinės reakcijos yra tai, kas mus ištinka - mums kyla, nepriklausomai norime mes to, ar ne - tęsiu.
- Aš žinau. Žinau! Aš protu tą suprantu ir tuo pat metu stengiuosi nuneigti. Aš tai žinau ir drauge tuo netikiu. Aš noriu tai apeiti, išspręsti, nulaužti. Noriu jog būtų taip, kad tai tarsi būdinga žmonėms, bet ne man. Nes aš superžmogus. Aš galiu būti kitoks, išskirtinis. Beribis.
- Tu labai nori būti superžmogumi! - patvirtinu ir nuoširdžiai suprantu šį norą.
- Noriu! - skėsčioja rankomis ir juokiasi klientas.
- Ech. Ir tu nesi beribis. Esi ribotas. Ir gal būtent tai daro tave žmogumi.
- Man labai, labai sunku tą priimti - surimtėja. Graudinasi.
**
Ir taip, vienas didžiausių mūsų, kaip žmonių sunkumų yra priimti, pripažinti, kad mes netobuli, ne amžini. Ne beribiai. Kad mes riboti, kiekvienas savaip. Riboti, negalintys kur kas mažiau nei galintys ir dažnai taip siekiantys išplėsti savo galimybių ribas, skubantys ir lekiantys jei ne fiziškai, tai savo mintyse tiek, jog net nesugebame pasidžiaugti savo mažutėmis ir retomis pergalėmis.
Taip besistengiantys sukurti iliuziją apie savo visagalybę, savo kažkada būsimą ateities laimę, kuomet viską, ką norėjome, jau įgyvendinome, kad net pamirštame pastebėti viską aplink. Mus supančius žmones ir kaip mus veikia mums svarbūs santykiai. Mus supančią aplinką - orą, gamtą, miestą, pasaulį, kuris mus liečia, laiko ir mums daro poveikį kasdieną. Ir savo vidų - savo reakcijas, emocijas, mintis, poreikius, jausmus. Savo savijautą ir jos pokyčius, keičiantis situacijoms.
Nėra vieno greito būdo išspręti savo savijautos, profesinių, santykių problemŲ. Nėra vienos rutinos, amžiais pakeisiančios gyvenimą į geresnį.
Tėra tik galimybė nuosekliai nuolat, diena iš dienos lavinti įgūdį truputį geriau save girdėti, jausti, ir reaguoti į save - atliepti. Taip, kaip tuo metu reikia. Duodant sau tai, ko iš tiesų trūksta - poilsio, maisto, judesio, santykio, vienatvės, kūrybos, linksmybių ir pan.
O gal čia ir slypi toji visa beribystė?
Galimybės į save atsižvelgti, beribės progos sau padėti. Save pamatyti, išgirsti. Begalė būdų, kaip į save reaguoti. Ką daryti. Kaip kalbėtis su kitu, kaip kalbėti sau.
Kaip kurti santykį. Kas minutę, kas akimirką vis besivystantį, besikeičiantį, kitokį. Beribiai.
**