Apie vertinimus ir kiekvieno mūsų tamsias ir šviesias puses


Mes dažnai vertinam save ir kitus per "geras / blogas" kategorijas, tarsi klijuodami etiketę, kažkokiam žmogaus elgesiui ar, netgi jam visam.


Tuo tarpu psichologijos ar psichoterapijos plotmėje tyrinėjami fenomenai apie žmogų ir jo elgesį, jausmus, reakcijas, santykius, patys savaime dažniausiai nėra nei geri, nei blogi. Jie kiekvienas gali būti ir geri ir blogi, priklausomai nuo situacijos ar konteksto. Ir kiekvienas jų dažniausiai yra lyg veidrodinis atspindys kito - visiškai priešingo. Dažniausiai juos abu mes kiekvienas turime savyje - tik vienus jau pažįstam, su jais tapatiname save, o kitų neįsisąmoninam ar net neprisileidžiam minties, jog jie galėtų būti apie mus.


Pavyzdžiui "ledo karalienė" iš vakarykščio Beatričės teksto nm paskyroje, kalbant ne apie konkrečią moterį, o fenomeną - tai galėtų būti visada atliepiančios ir jautrios mamos priešybė. Atšiaurus, užsisklendęs elgesys pats savaime nėra nieko blogo. Jis gali būti netgi naudingas, pavyzdžiui situacijose, kur svarbu save apginti. Tačiau santykyje, kai kitas priklausomas ir pažeidžiamas, jis gali žeisti ir skaudinti. Taip pat ir nuolatos vien tik atliepianti mama. Iš vienos pusės toks elgesys padeda tarp vaiko ir suaugusiojo formuotis saugiam prieraišumui, suvokti santykį ir pasaulį kaip saugų, duodantį, atliepiantį. Bet drauge ir kaip tobulą. Tokiu būdu vien tik kraštutinai atliepianti mama gali taip pat žeisti - ne specialiai, bet būtent savo tobulumu formuodama ydingą pasaulio suvokimą ir priklausomybę nuo jo. Tai gerai, kad realybėje tobulai elgtis ir neišeina. :) Tačiau taip pat tas nuolatinis dėmesingumas, jautrumas ir atliepimas gali žeisti ir pačią mamą - nes tai daug kainuoja ir pareikalauja. Nuolat būti prieinamu, tiek emociškai, tiek fiziškai, nuolat dėmesingu - tai milžiniška pastanga, kuri degina resursus ir energiją taip pat.


Ir štai čia ateinam į tokį tašką, kur ledo karalienė gali būti ir resursinis fenomenas. Stebiu savo vyrą, kaip jis kartais užsigalvojęs ar kažką darydamas tiesiog tik iš trečio karto išgirsta, kad vaikai jį kviečia. Arba sureaguoja tik tada, kai gali, kai mano galva jau būna išsprogusi vien girdint šiuos reikalavimus. Ir, jis gal nėra pats jautriausias ir labiausiai atliepiantis vaikus kiekvieną sekundę, bet taip pat jis (beveik) nepatiria ir didelių emocinių duobių santykyje su vaikais, kokias patiriu aš. Jis neprasprogsta. Ir jei aš kartais pasinaudočiau ledo karalienės siena, kai, būnant stipriai emociškai sudirgus, artėjant link perkrovos, gebėčiau truputį atsiriboti ir reaguoti, tarkim ne į kiekvieną savo vaikų "mama!", tikiu tai ne tik kad nenuskriaustų mano vaikų, bet ir teigiamai pasitarnautų mums visiems.


Bet kuris, mums atrodantis šviesus mūsų aspektas gali tapti tamsiu. O tamsus pasirodyti šviesiu. Tas tamsus netgi gali padėti mums būti daug šviesesniais. Bet tik tada, kai jis yra pamatytas, suvoktas ir įsisąmonintas.


**


*nuotrauka mūsų su vyru. Senutėlė, kokie 8 metai atgal 🤍🖤


#psichologija #žmogus #priešybės #psichologas #motinystė #jausmai #būsenos