Šiandien mano didžioji dukra po vasaros grįžo į darželį. O mažoji prisijungs ir pradės lankyti nuo rytojaus. Tad šiemet Rugsėjo 1-oji man žymi naują pradžią, etapą ir atskleidžia jausmų, rūpesčių, minčių.
Dalis jūsų galbūt irgi su tuo susiduriate, tad dalinuosi savo pamąstymais.
Pirmiausia, galvojant apie darželio (ar ir mokyklos) adaptaciją, man atrodo svarbu paminėti, jog adaptacijos procesas, apie ką daug rašoma, kalbama, kuo labai domisi tėvai yra daugiasluoksnis. Adaptacija vyksta vaikams. Bet lygiai taip pat adaptacija vyksta ir tėvams. Vaikams tai naujos aplinkos, naujų žmonių, taisyklių, garsų, kvapų, rutinos prisijaukinimas. Tėvams - tai prisijaukinimas fakto, kad nebe jų rankose lieka visas vaiko gyvenimas nuo ryto iki kito ryto. Jog dalį dienos, vaiku rūpinsis, jį matys, į jį reaguos kiti.
Ir tai kelia įvairių jausmų, nuo palengvėjimo, džiugesio, baimės, nerimo iki bejėgystės, nepasitenkinimo, netgi pykčio.
Esminė adaptacijos vieta - tai yra toji tranzicija, perkėlimas, kur iškilus sunkumams, klausimams, susipykus, pasimetus, sunerimus, nuliūdus - vaikas su visais šiais jausmais ir poreikiais kreipiasi nebe į tėvus, o į visiškai kitus žmones iš už šeimos rato. Kurie po truputėlį jam tampa artimi.
Kad vaikas tą daryti galėtų - svarbu, kad auklėtojos/auklėtojai ir vaikas užmegztų ryšį. Kuris leistų jaustis saugiai, net kai nėra šalia tėvų. Kuris leistų vaikui jaustis saugiai bandant pritapti naujoje aplinkoje ir drauge bandant būti savimi. Šitai suderinti nėra lengva. Net ir mums, suaugusiems. Ir tik tada, kai vaikai sukuria ryšį su auklėtojomis ir auklėtojais, jie gali kurti kitus santykius, nerti tyrinėti galimybes ir ribas, išreikšti interesą kažkam ar priešingai, leisti sau nenorėti. Kartais atrodo, kad nieko tarp to vaiko ir auklėtojų tokio nevyksta. Bet vyksta dažniausiai vaiko viduje, kokį jis turi jausmą, santykį su kiekvienu žmogumi.
O taip pat svarbu ir tai, koks mūsų - pačių suaugusiųjų, kurie lydi vaiką ar atsisveikina namuose požiūris, nusiteikimas. Kaip mes jaučiamės? Ar pasitikime vaiku besirūpinsiančiais žmonėmis? Ar mums saugu? Ar mes kalbamės, bendraujame, ar patys jaučiame ir mezgame ryšį su auklėtojomis/auklėtojais? Ar mes nusiteikę bendradarbiauti, įsiklausyti, išsakyti? Ar tik tyliai laukiame, kokia gi bus reakcija, kaip mūsų vaiką ir mus tai paveiks? Ar priešingai, tampame aršūs kovotojais, kur traukiamės savo kardus anksčiau, nei pradėję paprasčiausią pokalbį?
Ir, svarbiausias - ar mes pasirengę paleisti savo vaikus?
Šiame adaptacijos procese, kuris yra ilgas ir banguotas, tikrai bus svarbu stebėti, kaip jaučiasi vaikas ir drauge ieškoti būdų, kaip jam padėti. Bet nemažiau svarbu pastebėti ir tai, kaip jaučiatės jūs. Atrasti palaikymo ar savipalaikymo, kas leistų pamatyti, kas vyksta su jumis šioje situacijoje, ką tai jums patiems reiškia, ko jums reikia, kad būtų komfortiškiau visa tai išbūti, leistų atsiremti.
Tad labai kviečiu švelniai ir save pastebėti ir palydėti šiuo adaptacijos keliu. Į jį galima žiūrėti, kaip į ryšio kūrimo kelią - jūsų vaikui ir jums su kitais žmonėmis, su kita aplinka. Ryšio atradimų, kaip susitikti po išsiskyrimų, kaip kurti ryšį su savo vaikais ir vėl naujai, vėl kitaip. Ir kaip kurti ryšį su savimi - savo jausmais ir poreikiais.
Tikrai žinau, jog tai nėra lengva. Ir todėl linkiu ryšio, švelnumo ir žaismingumo!
**
#psichologas #psichologija #darželis #adaptacija #ryšys #santykiai #poreikiai #jausmai #tėvystė #motinystė #darželioadaptacija
Nuotrauka Indrės Ulozaitės