Ryte suskaudo dėl ne-ryšio. Elgesio, kuris pats savaime gal ir nieko labai blogo, bet yra toks iki skausmo pažįstamas, bloškiantis į vienatvę ir nesaugumą, net ir kažkiek mažiau karštai į visa tai reaguojant dabar, visos senosios dulkės pakyla ir pasidaro liūdna, vieniša ir skaudu.
Tyčia, netyčia akys krypsta ir ima registruoti aplinkoje esančias dulkes ir besipainiojančias krūvas daiktų, šiukšlių ir kitokių niekų. Matyt norisi aiškumo, tvarkos, proceso, kuris leistų tvarkyti, bent išorinį pasaulį, jei vidinio, santykyje neišeina.
Staiga pastebiu, kad registruoju tai, ką seniau praleisdavau pro akis - ant koridoriaus palangės vazoną, kadaise auginusį kažkokį augalą, kuris buvo matyt išrautas ir visur išbyrėjusiomis žemėmis. Tas vazonas su žemėmis čia jau tikrai gerus kelis mėnesius. Pajaučiu milžinišką impulsą tai tučtuojau sutvarkyti.
Vonia. Ir vėl palangė. Už šiukšliadėžės (kuri dėl mažų pirščiukų yra užkelta) gyvena sena, net spalvą jau ir tekstūrą pakeitusi kempinė. Ir kažkokie vyro dalykai - spėju poliravimo aparato diskeliai. Ir daug dulkių. Šitas komplektas ten jau tikrai nuo žiemos. Sutvarkau. Akys laksto toliau.
Visko kampas virtuvėje - kur štabeliuojami vyresnėlėlės piešimo dalykai: tušti lapai, pripiešti piešiniai, spalvinimo knygelės, visokiausios iškarpos, flomasteriai, lipdukai, kreidelės, pieštukai, lipdymo padėkliukai, knygų keletas. Oho. Išnarpioju šią krūvą. Pajuntu, kaip nirštu. Kuo toliau tuo labiau.
Tos apleistos namų kertelės, kurias sutvarkau, man taip primena apleistas santykių kerteles, kurių sutvarkyt, deja neišeina. Ar neišeina tokiais būdais, kuriuos moku, žinau ir bandau aš. Ar neišeina tada, kai labai norisi.
O jos vis kliūva, skauda ir pasiima dėmesį.
Kaip sunku kartais negalėti būti ryšyje. Negalėti kalbėtis. Kai žmogus nusišalina, atsitraukia ar užsisklendžia fiziškai ar emociškai. Kaip sunku norėti ir siekti ryšio, bet matyti nugarą ir tylą. Negalėti pasiekti. Kiek daug tada lieka toje tyloje tarp žmonių, kas visada bus kaip tos krūvos dulkių, žemių ar daiktų - trukdžiai. Nuoskaudos ir dar didesni šešėliai.
Galvoju, kiek daug yra būdų nebūti ryšyje, tokių netgi nekaltų, kuriuos mes visi nuolat naudojam - vieni vienokius, kiti kitokius: nekalbėjimas apie tai, kas iš tiesų svarbu, savo jausmų ir poreikių neatpažinimas, atsitraukimas ir užsisklendimas neįspėjus, juokeliai, šaipymasis - pasyvi agresija. Pataikavimas, dominavimas, automatinis dalyvavimas...
Imu migdyti mažę į nešioklę. Galvoju apie tai ir verkiu. Labai greitai pajuntu jos tolygų alsavimą. Mažas rankytes ant savo krūtinės. Matau užmerktas šviesias blakstienytes. Pabučiuoju galvą. Užuodžiu žemę, žirnius ir sviestą. Mano mažutė.
Pridedu žandą, apkabinu švelniai ir stipriai ir pasineriu į purų, lengvą ir nuolatinį - r y š į.
**
Nuotrauka Ugnės Poloudinos
Comments