Seniau į santykius žvelgiau dualiai - tarsi egzistuotų keli būdai būti kartu - didelė laimė ir meilė arba konfliktų, ne-laimės persmelkti toksiški santykiai. Vieni nuo kitų tarsi nutolę šviesmečiais. Ir tarsi yra du būdai, kur link santykiuose su kitu eiti - link išsiskyrimo arba artumo. Išsiskyrimas tuomet įmanomas tik, jei nepaliaujamai tolsti ir nededi pastangų artėti. Ir remiantis tokia logika, skyrybos neįmanomos, jei mylėjai, jei stengies, jei investuoji laiko ir resursų. Skyrybos - kažkas, kas nutinka kraštiniu atveju, tarsi arba būtų toji laimė kartu, arba išsiskyrimas. Dabar man atrodo kiek kitaip. Stebiu, jog yra daug žmonių kartu, kurie nėra laimingi, ir nesiskiria. Yra daug besiskiriančių žmonių, kuriems kartais sunkiau vienas be kito, o kartais sunkiau kartu. Dabar man atrodo, kad skyrybos, lygiai taip pat, kaip, beje, ir laimė santykiuose - visada šalia, visada galimybė. Nes santykiai apskritai yra kupini nesutarimų, sunkumų, nusivylimų, keblumų, skausmo. Kaip ir pasitenkinimo, didžiavimosi, aistros, džiaugsmo, šviesių ir švelnių jausmų. Santykiai - labai įvairūs, ir mūsų patyrimas juose stipriai priklauso nuo to, kaip mes, trumpai tariant, patys su savimi. Ar mes suprantame ir pažįstame save - kas mus dirgina, į ką mes reaguojame ir iš kur kyla mūsų reakcijos. Ar mes gebame visa tai apie save pačius įsisąmoninti, užuot nuolatos kaltinti partnerį, vildamiesi, jog jis elgsis taip, kaip mums bus lengviau? Mūsų lūkestis tobulam kitam – kad kitas supras mus, priims, reaguos taip, kaip mes norim, dažnai net be jokių mūsų pastangų tą įgarsinti. Mes nusiviliam, įsiskaudinam, pykstam ir toliau pasyviai tikimės pokyčio.
Kitas nėra tobulas ir neturi toks būti. Jis neturi tobulai į mus reaguoti, o gali ir nenorėti. Jis turi teisę būti toks, koks yra ir tai nereiškia, kad nemyli ar mes nerūpim. Tai reiškia, jog kitas kitoks ir (o vargeli) galbūt netobulas. Galbūt ribotas. Gal jis negali, nesupranta? Ir, jis tikrai tikrai neskaito minčių.
Kiek turime reikalavimų kitam? O ar patys atkreipiame dėmesį į tai, ko mums reikia? Ar reikalaujame rūpesčio savimi, bet ar mes patys mokame pasirūpinti savimi, tuomet, kai sunku? Ar gebame parodyti savo skausmą, ne tik priekaištus? Ar atskleidžiame savo jausmus ir poreikius? Ar kuriame santykį net ir tada, kai mums sunku? Art užsisklendžiam, atsitraukiam ir tyliai ar garsiai kentėdami, tikimės, kad kitas padarys tą tobulą judesį, kuris užbaigs mūsų skausmą. Ir kartais padaro. Bet, juk neprivalo. Ar mes prisiimame atsakomybę už savo poreikius, reakcijas ir elgesį? Ar mes kalbame? Ar mes girdime? Nėra jokių absoliučiai pritaikomų tobulų santykių taisyklių. Nėra jokių lengvai įgyvendinamų receptų, kurie pravenciškai veiktų prieš išsiskyrimą ar atitolimą, o garantuotų abipusę laimę. Yra tik svarbus kiekvieno iš mūsų pasirinkimas, kur priskirti savo galią: sau, kurti savo gyvenimą - santykius, reakcijas į kitus ir reakcijas į save; ar atiduoti savo galią kitam, kuris tampa įsipraustas į kampą kurti mums gyvenimą tokį, kuris tenkintų ir kur nereikėtų pačiam rūpintis savimi. Kuriame būtume tik reakcija, tikėtina į mus tenkinantį arba ne santykių paveikslą.