Šiandien, pažiūrėjus į dangų ir pušų viršūnes, norėjosi tarti - kokia graži vasaros diena! Ir tada, nužvarbusiais žandais ir sušalusiomis kojomis iš po "vasarinio" pasivaikščiojimo, virtis arbatos ir kurenti pirtį.
Medžiuose vasara, po kojomis žiema. Ir jos abi susitinka žmogaus pojūčiuose.
Taip dažnai nutinka ir gyvenime, ypač su jausmais ir būsenomis: ir mylime, ir pykstame. Ir esame švelnūs, ir norisi pradėti rėkti. Ir jaučiame energiją veikti, ir bijome. Ir esame bejėgiai, ir agresyvūs. Ir norime artumo, ir vienatvės. Ir išdrįstame, ir abejojame. Ir esame jautrūs, ir abejingi.
Ir norime, ir nenorime.
Tas ir ..., ir... rinkinys kiekvieną akimirką skirtingiems žmonėms vis kitoks. Jo dvilypumas neretai yra sunkus pakelti, išturėti, talpinti. Norisi aiškumo - tai koks gi aš esu, ar ką aš jaučiu?! Šio aiškumo siekio vedini, kartais save bandome patalpinti į rėmus, kurie ne tik nepatogūs, bet ir varžo, dusina ir iškreipia realybę. Per rėmų langelius žiūrėdami, ir kitus imame matyti labai vienpusius, juose nematydami to, ko vengiame pažinti savyje. Jei savyje neigiam baimę, kituose baimės pasireiškimus bus sunku priimti taip pat. Jei save laikom veržliais, kitų lėtumas ar pasivyvumas mus gali erzinti. O gali ir kelti pavydą.
Esmė, jog visi esame vienu metu ir šviesūs, bet ir tamsūs. Ir mylintys, bet ir nusiviliantys, ir geri, kilnūs, dosnūs, bet ir pikti, abejingi, taupūs. Ir balti, bet ir juodi, ir, tame tarpe, visos kitos spalvos ir priešybės.
Kaip ir vasara, ir žiema, aplankiusios šiandien.
**
Eglė