Noriu miegoti, bet negaliu, supant kažkodėl vidurnaktį visiškai išsibudinusį kūdikį. Negaliu ramiai pagaminti valgyti, nes viena dukra tiesiog stumia nuo spintelių, kita, nuolat klausinėja ir prašo paduoti įvairiausių dalykų. Mažoji verkia ir tiesia rankas į mane. Negaliu pagaminti taip, kaip noriu - ramybėje.
Vaikai vis pykstasi ir vis rėkia, verkia, kartais garsiau viena už kitą, viena kitą provokuodamos ir perrėkdamos. Noriu tylos. Negaliu, nebegaliu klausyti.
Noriu į tualetą be kompanijos.
Noriu grįžusi po įtemptos dienos prigulti, o ne atlaikyti emocijų išlydžius.
Noriu pavalgyti atsisėdus ir neatsistojus keturiasdešimt kartų.
Noriu miegoti, kada noriu miegoti.
Noriu rašyti, kada noriu rašyti.
Noriu galėti ilsėtis, tvarkytis, bendrauti.
Tiek daug noriu ir kartais tiek daug negaliu.
Nors objektyviai atrodo galiu, bet patyrimas dažnai būna labai toli nuo to, ko norėjau.
O kartais tie negaliu tampa kur kas didesni, už tuos konkrečius momentus, kai negalim.
Tas negalėjimas persismelkia visur, kaip dujos plečiasi ir rodos užpildo kiekvieną gyvenimo su vaikais kertelę.
Motinystės bejėgystė - dažna, klampi, dusinanti, nuovargio kupina būsena. Ji sunki savo neaprėpiamumu, ji, būna jog taip įtraukia, kad kaip kokiam liūne, grimzti, grimzti ir atrodo, niekada iš ten nebeišnirsi. Bejėgystė sunki, nes joje negali. Iš to taško, atrodo, kad negali nieko. Kad išeičių nėra arba jos neprieinamos, jog jos ne tau. Jog galia - kitų rankose. O atsakomybė už tą dumbliną tamsą viduje - taip pat.
Bejėgystė dažnai jaučiama kaip neteisybė, kad mane čia kažkas įtupdė.
Kažkas turėtų ir ištraukti.
Bejėgystė - dažna būsena motinystėje. Ji, kartais kaip reakcija į tai, kaip daug kas mūsų gyvenime pasikeitė, ir tą priimti vis dar sunku. Ir tas negalėjimas - ramiai pavalgyti, įgyvendinti savo poreikių ar norų, tai kartais ne tiesiog situacinis negalėjimas. Toji bejėgystė, sukaustanti įvairiose situacijose kartais tik atskleidžia, kad iš tiesų mes negalim priimti visų šių pokyčių. Jog dar nesusitaikom su tuo, jog gyvenimas absoliučiai kitoks. Arba su tuo, jog tam tikriems mūsų lūkesčiams galbūt nelemta išsipildyti.
Man bejėgystė yra viena sunkiausių būsenų. Nes jai, bent jau mano patyrime būdinga tai, jog įžengus pro bejėgystės duris, akimirksniu pliumpteliu tarsi į kokią bejėgystės bedugnę. O ten viskas kažkaip kitaip. Aš ten veikiu kitaip. Kitaip patiriu santykius ir save.
Būtent per tą kitoniškumą dažniausiai ir atpažįstu bejėgystės būseną savyje. Ir atpažinimas yra tai, kas leidžia iš tos bejėgystės bedugnės kažkiek pakilti.
Tai pirmas žingsnis, ir jis labai svarbus. Pastebėti, atpažinti, susitikti.
O tada, svarbu pradėti galėti. Bent kažką. Bent truputėlį. Na gal ir negaliu ramiai pagaminti pietų. Bet gal galiu įgarsinti namiškiams, kad noriu? Perduoti, kad pasirūpintų vaikais? Gal negaliu nulėkti išsimaudyti į upę, bet gal galiu bent jau išsimaudyti duše.
Gal galiu nueiti viena į tuoletą, net jei už durų ir liūdės chebra, jei tai man svarbu.
Čia tik pavyzdžiai, bet svarbu ieškoti, kas yra tai, ką aš galiu. Šiandien, dabar.
Kartais galim daug daugiau, nei atrodo, kol neprisiimam atsakomybės už tai į savo rankas.
O kartais daug lemia ir mūsų formuluotė. O kas, jei pakeistume "negaliu" į "renkuosi"? Ne aš negaliu ramiai išgerti kavos, o aš renkuosi atliepti savo vaiko norą būti ant mano rankų. Ne man neleidžia išsimiegoti, o aš renkuosi žindyti ir reaguoti į savo vaikelio poreikius ir naktį, būti pasiekiama ir artima.
Aš renkuosi, nes man tai svarbu. Ir tai irgi yra galėjimas.
Na ir man apskritai patinka žiūrėti plačiau į tai, kas vyksta žmogaus gyvenime, kai tos bejėgystės padaugėja ar sunkiau yra iš tų būsenų išeiti. Kas yra sritys, kur galbūt norėtųsi pokyčio, bet jo sunku ar neįmanoma pasiekti, gal kažkas netenkina, netinka. Kur dar jaučiamės bejėgiai, negalintys, ir kaip mes ten atsidūrėm?
Motinystėje santykis su vaikais, bejėgystės ir kitais aspektais, kuo puikiausiai atspindi mūsų santykį su savo pačių jausmais ir savo gyvenimais anapus motinystės.
Taigi, ko aš iš tiesų negaliu, ir ką aš galiu? Ką aš renkuosi - savo gyvenime, savo santykiuose, savo motinystėje? Ką noriu galėti? Ir kas mane nuo to stabdo?
**
Comments