Atrodo jau ne pirmą sykį taip, nes kaskart ir vėl taip nutikus, ištinka taip gerai pažįstamas jausmas, kurį iki tol, regis, visai užmirštu.
Apie ką aš?
Apie basas kojas, alyvų kvapus, žydinčius kaštonus, būtinus akinius nuo saulės, ledus, staiga žaliais tapusius medžius, kitaip kvepiančius vaikų plaukus, pievą ir šiltą vėjo apkabinimą.
Kaskart, netikėtai atėjus vasarai, jaučiuosi ir džiaugsminga ir sutrikusi. Lyg kažko nespėjau, kažko noriu, bet nesuprantu ko, lyg nubudus gamtai aš pati jaučiuosi dar tokia užpelkėjusi, kažkur žiemos miegą mieganti, visai ne švytinčia, o sausa oda, šiurkščiais, slenkančiais plaukais. Vis neturiu rūbų, o ir jėgų ar ūpo jų ieškoti, ir na visada greta to vasariško fainumo vis galvą kyšteli kažkoks mažas niekšiškas nusivylimas - lyg man ko trūktų.
Šiemet atrodo, kad tai gal susiję su gamtos troškimu, pusryčių lauke fantazija, vakarų su knyga rankoje hamake iliuzija ir pušų kvapais panosėje. Bet kelis metus vasarą sutikome gyvendami gamtoje ir TAS jausmas buvo aplankęs ir tada.
Tas jausmas - kažkaip susijęs su lūkesčiais, kai tikrai užsiknisus 3 mėnesius besitęsiančio lapkričio tamsoj, drėgmėj ir šalty, šilumos, žalios spalvos ir odą šildančio, o ne susisukti į kamuolį verčiančio oro imu laukti taip stipriai, prikabindama jam daugybę ir kitų spalvų ir džiugaus gyvenimo aspektų. Dažnai jie susiję su poilsiu, atsipalaidavimu, lengvumu ir kažkokiu nuolatiniu kūrybiniu polėkiu ir gera nuotaika. Kas, žinoma, nebūtinai įvyksta tiesiog atšilus orui.
Ir suprantu kad man, kaip jautriam ir inertiškam žmogui, net ir prie pačių geriausių dalykų, užtrunka priprasti, kad po truputį prisijaukinti ir galiausiai patogiai įsivažiuoti.
O tada, žiūrėk, ir ruduo.
**
Comentários