top of page

Jei nekalbam, negalvojam, tai ir nebijom?

Kurį laiką jaučiu, jog stabdau save. Nuo kūrybos, idėjų įgyvendinimo, nuo minčių apie ateitį. Netgi vaikų kambarį imtis įrenginėti vengiu.

Pastebiu, jog vengiu net ir tuo savo vengimu dalintis. Kurį laiką vengiau ir jausti. Tuo labiau kalbėtis.

Apie TAI.

Tas TAI - lyg kokia didelė paslaptis ir drauge taip visiems bendra. Tas TAI - kas sukilo daigiau ar mažiau kiekvieno iš mūsų viduje anų metų vasario 24'tą, rusijai ir vėl įsiveržus į Ukrainą. Tas TAI - toks daugiasluoksnis patyrimas, kuris atvėrė tiek durų, tiek vartų. Ir visi jie, dauguma jų į kažkokį didelį siaubą, grėsmę, skausmą, nesaugumą, kraupumą.


Tada jaučiu, kad patyriau traumą, ar atsigamino kažkas, kas jau pažįstama. Kas jau yra kažkur giliai kauluose, nes tvyrojo ore mūsų senelių, mūsų tėvų vaikystės namuose. Ypač jei nebuvo apie TAI atvirai kalbama. O ar galėjo būti kalbama?


Tik praeitą savaitę prabilau, jog man ir vėl baisu. Mano baimė yra absoliučiai sukabinta su motinyste. Čia ji bujoja visai kitom spalvom, čia ji kupina bejėgystės iki kažkokio kaustančio neįgalumo.


Nes kiek save pažįstu, krizinėse situacijose anksčiau ar vėliau mobilizuojuos veiksmui ir savo nerimą, baimę, galiu nukreipti į kažką, ką matau esant prasmingo, ir tokiu būdu tarsi pakilti virš to, ką jaučiu. Ne nusijautrinant, bet įnešant perspektyvos it kokios erdvės, kuri saugo nuo aštraus dūrio - ji padeda, kad įvykis paliestų švelniau. Veikla ne pati savaime, bet vardan bendro tikslo, įsiliejimas į kažką padeda atrasti ir savo vietą - savo būrį, kuriame visi kažkuo panašūs. Čia kartais galima remtis, palaikyti ir jaustis mažiau vienišu.


O dabar turiu po pažastimis du mažus žvirbliukus, kuriuos noriu apsaugoti nuo bet kokio pasaulio blogio, kurio čia tiesiog neturėtų būti. Nuo skaudžių patyrimų, kuriems jos dar per mažos. Nuo siaubo, kurio nei vienam vaikui neturėtų tekti patirti. Nuo informacijos, kurios joks žmogus, o ypač vaikas, nėra pajėgus apdoroti. Ir va čia aš imu ir nuskęstu kažkokioje cemento pelkėje. Nes aš nežinau, kaip tai padaryti. Kaip jas apsaugoti. Nes aš jaučiuosi vieniša. Nes galvojant apie šią didelę atsakomybę aš pati pasijaučiu kaip mažas mažas vaikas, kuriam ir pačiam labai stipriai reikia globos. Aš stengiuosi nemaitinti savęs mintimis, jog mums gresia pavojus. Ir tada prisimenu, kaip sėkmingai nustūminėjau mintis, dėl karo Ukrainoje. Kol įvyko. Regis net netikėtai! Ir tada vėl grįžtu į tą pradžią ir vėl patiriu TAI. Prisimenu tą baimę išvirstančią į drebulį, kur kūnas trūkčioja ir niekaip negaliu savęs nuraminti. Klausymąsi vaikų kvėpavimo naktį ir iškart matomų vaizdinių, kaip bandau jas sutalpinti savo rankose, išnešti, išgelbėti uždengti. Ir manęs neužtenka. Nuo TO jų apsaugoti aš nesugebu. Ir drauge turiu saugoti save, nes jų gerovė su manimi taip stipriai susijusi. Visa tai atrodo neįmanoma, nesuprantama, neapėpiama mano drebančioms rankoms.


Niekada iki TO nebuvau pagalvojusi apie mažų vaikų motinų vaidmenį kare, kuris toks svarbus bet ir toks, kaip ir dauguma dalykų motinystėje, toks sunkiasvoris ir daugialypis, o drauge ir sunkiai matomas, nes vykstantis tik jų pačių viduje ir mažose perimetruose, tarp vaikučių rankų ir akių, ir jų - mamų - raminančių, guodžiančių, palaikančių. Ir drauge ant savo pečių nešančių visą pasaulį.


Turbūt vistik nusprendžiau pasidalinti, su poreikiu išreikšti, įgarsinti tai, kas jau kurį laiką smaugia, bandant sutilpti manyje. Ir siekdama pažadinti kažkokią bendrystę. Išgirsti ir kitas mamas, kurioms baisu ir kurios neranda savo vietos, kaip suderinti, kaip išgyventi šitą pilietiškumo ir mamystės konfliktą. Ir KAIP atrasti ne tik savo vietą bet ir savipalaikymo ir kitopalaikymo jame.


Nes kuo labiau, kaip strutis, kišu galvą smėlį, bandydama apsimesti, kad niekas mums negresia ar nieko nejaučiu, tuo labiau, jaučiu, kad mano rankos ir kojos virpa.


**


#psichologas #psichologija #jausmai #baimė #karas #nesaugumas #motinystė

bottom of page