Kaip neatstumti savęs atstumiančios vaikus?



Sėdžiu poliklinikoje ir laukiu darytis kraujo tyrimų. Daug žmonių.

Netoliese sėdi mama su kokių 3-4 metų vaiku. Vaikas kalba, malasi, zuja, kažką pypauja - na kaip ir priklauso tokio amžiaus žmogeliui. Mama sėdi ir žiūri tiesiai. Kad ir kiek vaikas ją kalbina, muistosi, ji retkarčiais kažką atsako, bet vistiek lieka žiūrėti tiesiai, su vaiku, atrodo net nebendrauja o tik kažką vis sumurma, kad negalima to, ar nedaryti ano.


Kaip skauda į tai žiūrėti!


Jaučiu, jog stebėdama tarsi pasidalinu į dvi dalis. Viena nori apkabinti tą vaiką, pakalbinti jį, pasakyti, kad įdomu ir svarbu tai, ką jis pasakoja, veikia ir nori parodyti. Jog brangu jį apkabinti. Pajuntu, jog labai liūdna, labai skauda viduj, kažkur kvėpavimo takuose.


Bet kuo labiau įsižiūriu į mamą, tuo geriau matau, kokios jos akys sustingusios. Atrodo, jog liūdnos ir pavargusios. Imu fantazuoti, kas vyksta, kad ji taip nepaliaujamai žiūri į tą vieną tašką. Apie ką ji galvoja, kas vyksta jos gyvenime. Kaip ji jaučiasi? Matuojuosi ir galiu pajausti tą jos norą atstumti, kad nebelįstų prie jos, kad nebejudintų. Norą atsiriboti nuo reikalavimų, garsų, kontakto.


Dar prieš kelias dienas taip jaučiausi pati su vaikais. Pasiekiau tokį tašką kur tiesiog užviriau nuolatiniame kontakte ir reikalavimų lietuje. Viduje labai norėjau tiesiog atsitraukti.


Labai lengva iš šono stebint tiesiog nuteisti. Juk iš šono žiūrint atrodo akivaizdu, kad tas vaikas tiesiog iš kailio neriasi vardan kontakto. Jog norint, kad jis nurimtų, tereikia tiesiog pažiūrėti į akis. Apkabinti, paliesti, nuraminti.


Bet kartais to duoti taip paprastai, kaip atrodo, neišeina. Atpažįstų tą mamą iš poliklinikos ir savyje. Kartais taip jaučiuosi. Mokausi ir savyje tokios mamos nenuteisti, nenustumti į kampą, nesukritikuoti ir nepradėti mokyti.

Atstumiančios kiekvieno iš mūsų dalys pasirodo ne iš gero gyvenimo. Dažniausiai visai ne iš informacijos trūkumo. Jos kyla iš kažkokių mūsų patirčių. Jose, tikriausia, visai nemažai skausmo.


Kad toji vidinė mama taptų švelnesnė bendraujant su savo vaikais, jos skausmas turi būti pamatytas ir priimtas. Tik to tereikia, kad ji bent truputį suminkštėtų.


**

O gal viskas tik mano fantazija ir toji moteris visai ne mama, o močiutė, auklė, teta. Gal ji nėra artima ir neturi, nenori tokia būti vaikui.


Gal! Bet kažkodėl atrodo, kad bent jau toje poliklinikoje, ji tikrai nesijaučia artima ir sau.


**


#ryšys #ryšyje #motinystė #jausmai #ryšyssusavimi #artumas #atstūmimas #vaikųauginimas