Kartais atrodo Kad tuoj ims plūsti Kūliais ristis Atjos žirgus pasikinkę Visos temos Visi pasaulio klausimai Patyrimai Visi jausmai Susivieniję Ar susipriešinę Vienas paskui kitą Vienas paskui kitą Jaučiu jog banguoju Laikau jų spaudimą Visų ir kiekvieno Ilgesingą beldimą Kvietimą Išleisti Išlieti Atskleist Išauginti Lyg augalą Medį Storiausiom šaknim Ir ilgiausiom šakom Žemyn link vidaus Viršun lig dangaus Ar matėt Kaip sprogsta pumpurai pavasarį Neišvengiamai Ir drauge vos sulaukiamai Aš bijau Kad nesprogs Bijau medį be pumpurų užauginti Ir man skauda Už kiekvieną neužrašytą istoriją Kiekvieną neišaugintą medį Kurio kamienas Pilnutėlis jausmų Labai aštriai skauda Kai negaliu rašyti Savo rankas kai naudoju Vien vaikams apkabinti Pinigams uždirbti Maistui gaminti Skalbiniams rūšiuoti Ir nuolat bukai Tarsi sanarį maudžia Vis iškylantis klausimas Ar kada išdrįsiu Save pavadinti Rašytoja ** #kūryba #rašymas #eilės #jausmai

Gal mėnesis ar keli, kai labai ryškiai patiriu nerimą. Šis nerimas tarpsta situacijose, kurios bent kiek susijusios su vertinimu ir/arba atstūmimo galimybe. Net nebūtinai su tikrais - dažnu atveju nei mane kas kėsinasi vertinti, nei tuo labiau atstumti. Bet kai įsigilinu į savo jausmų priežastis, atrandu būtent tai. O gyvenime tai atrodo štai taip: Labiau nei įprastai jaudinuosi prieš paskaitą/renginį su nauja auditorija Daugiau nei įprastai overthinkinu kaip ką pasakiau ir padariau Man dažnai sunku atpažinti, kaip jaučiuosi, jaučiuosi biškį nesava Daugiau nei įprastai galvoju ir bandau viską "suprasti" Mintyse užbaiginėju situacijas joms nepasibaigus, piešdama sau nepalankius scenarijus Daugiau interpretuoju kitų elgesį negatyviai savo atžvilgiu Jautriau reaguoju į bet kokius kitų žmonių pasakymus man, tapatinuosi, sunkiau matau save kaip atskirą Dažniau save nuvertinu pati, mažiau pasitikiu savimi Man sunkiau atsiskleisti ir atsiverti (net ir asmeninėj terapijoj) Todėl daug mažiau rašau čia O taip noriu pasidalint tuo vidiniu krūviu, bet sunkiau randu būdus ir žodžius. Šis procesas kartojasi, jis nėra naujas. Vertinimo baimę labai panašiai patyriau prieš metus, leisdama savo pirmąją knygą. Irgi tokiu metu, kai vyksta baigiamieji darbai. Kai tekstas jau yra toks koks yra - jau jo iš esmės nebetaisysiu. Ir knyga jau arti arti spaudos. Tuo metu aplanko labai aiškus supratimas, kad viskas. VISKAS! Visa tai, ką čia sudėjau, pasieks žmones, juos lies, ir jie reaguos. Ir tada kyla daugybė klausimų ir minčių: ar išsireiškiau taip, kaip norėjau. Tiek, kiek norėjau. Ar mane supras? Ar pasirodys prasminga, svarbu? Kaip knygai seksis apskritai? Koks bus jos kelias? Ir: kaip tai grįš pas mane ir ataidės mano jausmuose, mintyse. Kaip tai keis mano gyvenimą, nes neišvengiamai keis. Kurti ir dalintis savo kūryba su kitais yra ir labai išlaisvinantis, prasmingas, gražus procesas. Bet jis ir kainuoja! Kartais gali atrodyti, kad knygų rašymo sunkioji dalis, tai yra knygos parašymas. Bet koks tai vis tik daugiasluoksnis patyrimas, su labai ryškiu emociniu krūviu. Ir vistiek, įdomu stebėti, kaip noras kurti ir dalintis yra didesnis už nerimą ir visus kitus drauge aplankančius jausmus. Džiaugiuosi, kad šiuo metu taip. Tikiuosi, jog mokėčiau būti švelni sau, jei vyktų priešingai. Tai va, dalinuosi, kad esu truputį susigūžus savo kiautuke. O gal tai reiškia, jog po truputėlį iš savo kiautuko ir lukštenuosi. Linkėjimai! ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #kūryba #emocijos #jausmai #knygosrašymas

Dviejų vaikų motinystės tapsmas – labai intensyvus ir daugiasluoksnis patyrimas. Jei atrodo, kad mama tampama vieną kartą ir didieji virsmai jau praeityje – antrojo vaiko gimimas šį įsivaizdavimą apverčia aukštyn kojomis. Ypač, jei amžiaus tarpas tarp vaikų nėra didelis. Šioje knygoje atskleidžiu psichologinius tapsmo dviejų vaikų mama aspektus ir sunkumų įveikos būdus: - Dalinuosi nėštumo metu kylančiais jausmais ir klausimais. - Praktiniais aspektais, tokiais kaip pvz.: antrasis gimdymas, darželis, žindymas ir miegas bei jų sprendimų įvairove. - Dėmesio ir nerimo centre atsiduriantis pirmagimis bei jo adaptacijos procesas. Atskleidžiu, ką išgyvena vaikas ir kaip jam padėti, jog adaptacija būtų kuo švelnesnė. - Bei kalbu apie visos šeimos, kaip sistemos pokytį, o daugiausiai apie mamą ir jos vidinę tapsmo kelionę. Knygoje atvirai pasakoju savo asmeninę dviejų vaikų motinystės istoriją, derindama ją su psichologijos žiniomis bei psichologinio konsultavimo praktika. Knygoje rasite informacijos, palaikymo, empatijos. Ir kvietimą stabtelėti, reflektuoti savo ir visos šeimos situaciją, priimti jums palankius sprendimus ir kurti konstruktyvesnį santykį su savo jausmais ir nauja tėvystės realybe. Tai terapinė knyga, padėsianti geriau suprasti save ir savo jausmus bei apgobsianti jausmu, kad šio tapsmo sunkumus patiriate ne vienos. Knyga skirta dviejų nedideliu amžiaus skirtumu gimusių vaikų mamai. Bet drauge tikiu, kad joje naudingų dalykų atrasti gali kiekvienas, kuriam artima psichologinio tapsmo tėvais antrą kartą tema: mama, tėtis, seneliai, draugai, artimieji, specialistai. Knygą "Dviejų vaikų mama" jau galite užsisakyti. Ir pirmieji sulaukti savo dažais kvepiančio egzemplioriaus: https://www.rysyje.lt/parduotuve/knyga-dvieju-vaiku-mama-egle-lukinaite-vaiciurgiene #Dviejųvaikųmama #psichologija #psichologas #kūryba #knyga

Pastatuoju metu mane vis stingdo ir gąsdina mintis, susijusi su nuolatiniu ir neišvengiamu manęs reikėjimu. Kad esu labai reikalinga ir joks prasmingas, poilsio, kūrybos ar draugysčių laikas, skirtas sau, negali sumažinti nuovargio, einančio drauge. Kad tas reikėjimas atsiveja su banga, nuplaudamas bet kokį prieš tai buvusį patyrimą. Jog po bet kokio atsitraukimo, seka milžiniškas prisisunkimas, kuris išvargina ir akimirksniu nušluoja viską, ką bandžiau "pailsėti". Net ir po įdomios ir įspūdžių kupinos dienos be vaikų, grįžus namo joms manęs reikės. Po darbo dienos, o jų neturiu daug, kai grįžtu pavargusi ir labai norėčiau tiesiog nebebendrauti - jos bus manęs pasiilgusios ir norės bendrauti. Žaisti. Reikalaus, prašys, suksis aplink mane ir rodos įsirangys į mano vidų, per pirmas 15 minučių išstumdamos lauk mano pačios tapatumą. Atskirumą. Savitumą. Po filmo su vyru Po pietų su drauge Po sporto Po masažo Po susitikimų su kitais draugais su vaikais Po darželio Po pasivaikščiojimo Po laiko su tėčiu Močiute Su manim - Jom reikia manęs. Jos kibsis į mane nepasidalindamos, temps, ne tik kelnes bet ir sielą į skirtingas puses, bandydamos per trumpą laiką parodyti visą savo emocinį, per dieną užgyventą turinį. Ir jis man rūpi. Aš noriu ir man svarbu pamatyti, ką jos rodo. Drauge mane gąsdina mintis, kad negaliu valdyti to, dozuoti, atsisakyti. Kaip koks garsiai rėkiantis telikas, kuris transliuoja programą NUO-LA-TOS. Trumpam nutyla naktį, tuomet galima išgirsti savo mintis. Net pasidaro truputį ilgu ir jaučiu jog norisi apie jas pasikalbėti. Iki pirmo mažosios prabudimo. Aš jaučiuosi maža prieš tą nuolatos į ausį transliuojantį teliką. Būdama didelė ir tokia joms reikalinga, paradoksaliai jaučiuosi maža. Jog negaliu bent kažkiek to valdyti, stabdyti. Jog tai nuo manęs nepriklauso. Ir geras, kad visa tai taip ryšku, nors ir žinau, jog čia tik etapas. Jog tas manęs reikėjimas keisis, mažės, telikas tils. O kažkada to labai trūks. Ir tada vėl jausiuosi maža, ir vėl negalėdama to reguliuoti - įsijungti, kai pasidarys ilgu to, jog būčiau ir vėl reikalinga. ** #ryšys #ryšyje #motinystė #vaikai #vaikųauginimas #emocijos #jausmai Nuotrauka Ugnės Poloudinos

Ir be kitų metų planuočių bei refleksijų man šiemet yra absoliučiai aišku. Noriu taikos ir sveikatos. Pergalės Ukrainai ir sveikatos artimiems nylimiems ir sau. Šie metai daug ką labai išgrynino ir supaprastino. O visa kita tiesiog sukuriama elementariai darant. Meilė - ją pastebint, rodant, įsileidžiant, atsiveriant, pasakant stop, paprašant, netgi supykstant. Kūryba - kuriant. Santykiai - matant, girdint, būnant, reaguojant. Nieko stebuklingo nelaužiant iš savęs. Nes kitaip kursi ne santykius, o savo įvaizdį santykiuose. Pasiekimai ateina dirbant, rizikuojant, išdrįstant. Laimė - kuriant ir puoselėjant tai, kas tau svarbu. Bet kad ir daugybė dalykų pasidaro darant, vienas - paradoksaliai ne. Nepadarysi savęs "geresne savęs versija", šaunesniu, puikesniu, fainesniu ir pan. Tokiu būdu netapsi nei mažiau sužeistas, jei esi. Gali tik arba visais tais "esniais" bėgt nuo savęs, arba nustot eikvot energiją kovai ir tiesiog pradėti būti. Būti savimi. #naujiejimetai #2023 #irgipakoučinsiu

- Ar galiu paragauti gabalėlį tavo apelsino? - teiraujuosi Ugnės, padalinusi vaikams apelsiną, ir joms bešveičiant, supratusi, kaip ir aš jo noriu. - Ne, mama, aš jo noriu! - ryžtingai ir aiškiai man atsako Ugnė. Truputį norisi prieštarauti ir pradėti aiškinti, kad taigi aš jums atidaviau, bet sustoju. - Ūla, ar galiu su tavo kate pažaisti? - klausia Ugnė dvigubai mažesnės sesės ir išgirsta griežtą NEEE. - Ugne, ar galėtumei vieną iš savo segtukų paskolinti Ūlai, ji pametė gumelę ir lenda plaukai į veidą? - Ne mama, man gaila, -taria Ugnė. Ir, nors norėčiau, kad ji padėtų šioje situacijoje, drauge aš ją puikiai suprantu. Kartais kyla pyktis, dėl tokio vaikų aiškaus stovėjimo savo interesų pusėj. Kartais net nervas suima, kad štai šitaip - tiesiai šviesiai ir paprastai rūpinasi savimi, tik savimi. Ir tada pagalvoju, kokia tai vertybė. Žinoma maži vaikai taip elgiasi labai natūraliai dėka savo fiziologinių, raidos dalykų, kur empatija jiems, kuo mažesniems, tuo mažiau pažini. Bet dauguma mūsų tėvų ir senelių kartos žmonių buvo išmokyti priešingų vertybių dar labai anksti. Anksčiau, nei galėjome empatiškai rinktis kitą, mes jau rinkomės, nes taip reikėjo. Ne savimi rūpintis ir savo poreikiais, bet, pirmiausia kitais. Jog vertybė yra ne savo poreikius atstovauti, bet vertybė juos aukoti, vardan kito. Aš suprantu, jog greta to stovi ir tuometinė istorija ir kontekstas - pokario metai, sovietų okupacija - čia laikai buvo tokie, jog reikėjo rūpintis vieni kitais. Reikia ir dabar, bet svarbu rūpintis ir savimi - ypač paprastuose, kasdieniuose dalykuose. Terapijos metu dauguma klientų kalba apie sudėtinumą pasakyti ne. Apie išsekimą, pervargimą. Apie savo poreikių aukojimą, apie prisitaikymą prie kitų ir kainą, kurią paskui už tai moka. Ir ne veltui terapija apskritai (bent mano požiūriu) yra labai stipriai susijusi su savo jausmų ir poreikių atpažinimu ir prisiskyrimu sau. Prisiėmimą atsakomybės už savo poreikius ir savo jausmus. Ir toji atsakomybė apima realius veiksmus veikti, jais rūpinantis: pasakant, sustabdant, nesutinkant. Išsakant, ko noriu ar ko reikia man, kaip jaučiuosi. Pasirenkant save. Dažnai santykyje tai būna baisu. Terapijoje kone nuolat girdžiu tas baimes: įskaudinti, nuvilti, įžeisti. Tokią didelę atsakomybę už kitų žmonių jausmus, renkantis, tuomet, ignoruoti savuosius. Geriau padaryti gerai kitam, bet ne sau. Geriau neįžeisti kito (dar išvis labai didelis klausimas, kiek tos baimės pagrįstos), bet sužeisti save. Kaskart savęs, tuose pasirinkimuose nepaisant. Man atrodo, kad kur kas lengviau bendrauti, kai abu žmonės santykyje yra pakankamai sąmoningi savo jausmams ir poreikiams bei juos išsako. Tada ryškiai sumažėja visų "tarp eilučių" vykstančių manipuliacijų ar bandymų perskaityti kito mintis, ar jausmo, jog manęs nesuprato ir pan. Kai teigiame save, ir kitas teigia save - drąsiai, paprastai ir draugiškai - mes galime susitikti. Išsakyti ir negynybiškai išgirsti. Nes mums nebegręsia pavojus prarasti dalį savęs. Kai rūpinamės savimi, mes galime pasirūpinti ir kitu. Ir, aišku, nėra viskas kategoriška, nėra juoda ar balta. Jei visuomet, it koks trimetis, trepteldami koja, rinktumėmės tik save, ir tuo savo "apelsinu" nesidalintume, ko gero sudėtinga būtų gyventi visuomenėje, kurti santykius, draugauti. Turbūt neišvengiamai kartais mes padarom kažką gero kitam, net jei tai mums kainuoja savus resursus. Bet svarbu, kad matytume to vertę. Ir kad toks pasirinkimas būtų sąmoningas. Kylantis iš jausmo "aš galiu įvairiai, ir šįsyk matau vertę rinktis būtent taip", o ne vykstantis automatiškai, nes kitaip, atrodo, kad negaliu. Ir leiskim savo vaikams gerbti savo poreikius gerbdami jų. Su laiku įvairiose situacijose atsiras galimybė jiems patiems pamatyti, o ir mums parodyti, aptarti įvairias to puses. ** #poreikiai #santykiai #ryšys

Vis klausiu savęs - kas man yra Kalėdos? Žinau, kad tai kažkas svarbaus, magiško. Kad labai susiję su artimais, mylimais. Su poilsiu ir atsipalaidavimu. Jausmu, jog esu namie - kad ir kas tai bebūtų. Ir tas jausmas, jog esu namie asocijuojasi su jaukumu, saugumu, su glėbiu. Tai kvepia vaikyste. Mintyse stabteliu apžvelgti, ko iš Kalėdų noriu ir tikiuosi šiandien. Pastebiu save kuriant mintyse jaukius momentus, pripildytus tiesiog pačių artimiausių žmonių, juoko, šypsenų, glėbių, faino, sklandaus ir tekančio laiko kartu. Šilumos, šilumos, šilumos. Visa tai fainai, nuostabu ir puiku. Tik drauge aš pastebiu, kad visos tos šilumos, šypsenų ir jaukumo aš tikiuosi iš Kalėdų nuolat. Kad taip gera ir jauku būtų visada. vi-sa-da, visą šį laiką be niūrumo, klaidų, susipainiojimo. Suprakaitavimo prie keptuvių, susinervimo, kad nesigauna. Netilpimo visiems patogiai prie stalo nedideliame bute. Ar sergančių vaikų, nerimo, pykčių, konfliktų, netinkančių, per daug ar per mažai dovanų. Juokelių ir sarkastiškų komentarų. Nepastebėjimo ir neišgirdimo viens kito. Jausmo, jog esu nesuprasta, jog nesuprantu. Ir jausmo, jog truputį vieniša. Kai tikiuosi įspūdingo laikotarpio viso, it spindinčios eglutės girliandos žybsnis - nusiviliu. Užuot taip norimo vi-sa-da džiugesio, veikiau patiriu be-veik vi-sa-da apniaukusį nusivylimą, nepasitenkinimą, liūdesį. Šiandien itin daug galvoju apie netobulumą. Aiškų ir stabilų kaip pats gyvenimas - nuolat patiriamą tai savo, tai kitų netobulumą, kuris drauge ir toks tobulas, nes būtent jis skiria mus nuo kitų. O tas atskyrimas - svarbus, nes būtent jo dėka galime iš tiesų susitikti kitą. Tik tada, kai esame skirtingi, it kokios formos, galime priartėti viens prie kito ir susiliesti savo kampais ar apvalumais. Jei būtume vienodi - visi vienodai tobuli - ech kaip būtų neįdomu, nes savo vienodais atspalviais ir formomis mes persidengtume, susilietume užuot prisiglaudus, persisunktume vieni kitais, užuot patyrus save santyky su kitu. Nes juk jei mes vienodi, ką tuomet matome santykyje - kitą ar save? Tai, ką rašau, labai stipriai susiję su mano psichoterapijos studijomis. Ten vėl ir vėl atrandu, koks brangus yra mūsų skirtingumas ir kiek daug jis gali atnešti į santykį, jei tik leidžiam jam būti. Tad spėlioju ir svarstau: o kas, jeigu šias šventes padaryti edvės tam, kad mūsų visų skirtingumai galėtų pasirodyti - priimančiai, saugiai, nesikabinėjant, nesiginant ir nesiruošiant gauti smūgio žemiau juostos. O kas jei Kalėdos būtų tiesiog mūsų netobulų susitikimas su netobulais kitais. Paprasta realybė, kurią, švenčių proga, pamėgintume tiesiog priimti tokią, kokia yra. Nors mūsų šeimos realybė šiemet tokia, kad vaikai stipriai serga ir greičiausiai Kalėdos bus gana vienišos (labai labai gaila!) vistiek tą erdvę skirtingumui ir netobulumui, noriu kurti ir nešiotis tiesiog savo širdyje. Šiek tiek man tai skamba, kaip koks Kalėdinis stebuklas. Linkiu kiekvienam savo stebuklo. Širdyje! ** #Kalėdos #santykiai #ryšys #šventės #tobulumas #netobulumas #lūkesčiai

Taip noriu tiesiog mylėti savo vaikus Kantriai, švelniai, jaukiai Ramiai Lyg Kalėdų glėby Savo meilėje supti Taip noriu kviesti gyvenimą patirti Matyti, džiaugtis, stebėti, stebėtis Svajoti Kurti, būti, atsiskirti ir vėl sugrįžti Kai reikia saugiai priglusti Taip noriu tiesiog mylėti savo vaikus Savo veiksmais Kasdieną Lydėti švelniai Jas abi ir po vieną Būna, jog viskas kitaip - Vietoj švelnumo, stebuklo, ramybės Kalėdų Siaučia pykčio tornadai Kyla vėjas, bangos ir uraganai Kartais ne lydėti patirti, ne būti Ne meiliai laukti ir supti O staugti teišeina Rėkti ir ūkti Norisi kaltinti, pabėgti, atstumti Taip noriu tiesiog mylėti savo vaikus Kas gali būti liūdniau, Nei negalėti Mylėti savo vaikų Taip, kaip norėtum? Taip noriu tiesiog galėti mylėti savo vaikus Taip, kaip noriu mylėti. ** #motinystė #jausmai #santykiai #ryšys #eilės

Prieš beveik du mėnesius grįžome gyventi iš kaimo atgal į Vilniaus centrą. Tie dveji metai buvo mūsų savotiškas vojažas - besilaukiant Ūlos su dvimete Ugne, kovido apribojimais ir kone online tapusiu gyvenimu, suktis 60 kvadratinių metrų butelyje darėsi ankšta. Labai norėjosi gamtos, laisvės, erdvės. Ir tada, pasitaikius galimybei, lietingo lapkričio pradžioje sugalvojom išnuomoti savo butą ir išsinuomoti namą gamtoje. Jei yra laikas, išbandyti gyvenimą gamtoje - tai tas laikas atrodė tinkamiausias - Ugnės į darželį dar leisti neketinom, laikas su naujagimiu visad toks labai tupinėjant aplink namus, o nuosavas kiemas, miškas, - kas gali būti geriau, atrodė. Ir taip lapkričio vidury mes įsikraustėm į namą nedidelio miestelio pakrašty, kaimuky, 30 km ir 45 min. kelio nuo Vilniaus. Pats namas man labai nepatiko: milžiniškas, keistas, pompastiškas, neskoningas ir senas. Bet jį supusi gamta kvepėjo ir džiugino. Pro miegamojo ir virtuvės langą matydavau pušis, o pro svetainės - miškus tolimoje. Naktį miegoti buvo tamsu ir tylu kaip... krokodilo nasruose (išmokau iš vieno iš #knygiukai). Bandžiau jaukintis tą nejaukų namą, dideles erdves, tamsą ir tylą. Kartais tai atrodė gana romantiškai. Dažniau ne. Pavyzdžiui namų kūrenimas 3-4 kartus per dieną. Namų užkaitimas ir atvėsimas praėjus kelioms valandoms po. Vyro nukasinėjamas kelių šimtų metrų įvažiavimas daugybę valandų per dieną, kol aš bandžiau žongliruoti naujagime Ūla ir piktų pikčiausia, mus nudaužti ketinančia Ugne. Extra dvi valandos laukiant vyro grįžtant iš Vilniaus. Extra dvi valandos skubant pačiai namo. Laikas, sugaištas pjaunant žolę. Daugybė konfliktų su paranojiškais namo savininkais, kurie mus norėjo stebėti vaizdo kameromis, įsivaizdavo užsiimant nelegalia veikla, ar apsigyvenant jų name su visu taboru ar dar minimum dviem šeimomis niekam nieko nesakant. Ir vienatvė. Labiausiai ryški man vienatvė - nepaskambinsi draugei "užsuk" - neužsuks. Nenulėksi į parduotuvę ar kavinę - viskas toli ar išvis nėra. Susitikimus reikdavo planuoti iš labai anksto, o norint tiesiog pasižmonėti - tarabanintis su vaikais į miestą tas fakin 45 minutes, kas ir joms ir man su manimi būdavo didelis stresas. Visada jaučiau įtampą dėl vaikų sveikatos - gydytojai tolokai, arba tokia jau labai specifiška baimė "o kas, jei springtų?" Jokia greitoji pas mus nespėtų. Na ir naktis, kai vyrui išvykus, likdavau viena su vaikais, o vyras išvykęs. Eina sau, kaip man būdavo baisu. Tas šiurpokas ne mūsų namas ir visi tie dideli šešėliai ir neįprasti gamtos garsai, jaučiantis atsakinga už dviejų mažų žmonių ramų miegą, brr. Tas naktis prisimenant dar ir dabar nerimas užgula krūtinę. Tačiau ten buvo patirta ir daugybė nuostabių dalykų. Ūlos gimimas. Tikra kaimiška žiema su šerkšnu ant medžių, sniegu virš kelių ir svyrančiomis nuo sniego pušų šakomis. Vyro užaugintos daržovės iš mūsų šiltnamio. Maudynės upėje arba pliuškenimasis kaimyno prūde su vaikais. Miškas su bruknėmis, mėlynėmis ir grybais. Graži ir kvepianti pasivaikščiojimų trasa. Kvapai lauke švintant ir besileidžiant saulei. Džiaugsmas žemę laistančiu lietumi. Vaikų basos pėdos ant žolės. Kasdieną nauja gėlių puokštė iš savo pievos. Vaisiai ir uogos. Vasarą pusryčiai, pietūs ir vakarienė lauke. Vaikų galimybės tyrinėti ir pažinti gamtą. Leidimas laiko lauke, jei išeidavo. O dažnai ir neišeidavo, nes Ūla norėdavo tiesiog būti ant manęs ir gerti pieną, o Ugnė savo ruožtu irgi būti ant manęs. Ant sofos taip būti tiesiog būdavo patogiausia. Pirmieji metai gamtoje buvo romantiški ir romantizuoti, o antrieji - man pradėjus daugiau dirbti, mums su vyru pakaitom kasdieną keliauti į miestą - gražino į realybę, kad bent jau mums, bent dabar - mieste daug kas žymiai patogiau. Praėjus planuotiems dvejiems metams ir baigusis nuomos sutarčiai, grįžti namo man buvo gera visapusiškai. Gera būti SAVO namuose, kur niekas nesusisapnuos, kad kažkodėl kenki jų namams ir neparadės bandyti veržtis į vidų, rašinėti kreizi žinučių ir visaip perženginėti asmeninių ribų. Saugu, ramu, gera. Antra, - patogu. Tokie paprasti dalykai, kaip už minutės kelio esanti parduotuvė, woltas, boltas, nukasti keliai ir 30 min. kelio PĖSČIOMIS iki darbo, per kurias galiu išsivėdinti prieš grįžtant, palikti pakeliui klientų gyvenimus ir išgyvenimus ir ramiai grįžti į savajį, o ne kaip su petarda užpakaly skubėti namo neapšviestais keliais, tikintis, kad priešais ratus neiššoks stirna. Ar kaskart galvoti, ko nupirkti iš parduotuvės grįžtant, nes jei nenupirksi, tai na kelias dienas ir sėdėsi be to. Kasdieną eidama miestu, vis stebiuosi, koks gražus man yra Vilnius. Koks jaukus mūsų Žvėrynas. Kaip gera matyti apšviestas gatves pro langus, vienai migdant vaikus. Girdėti bildant kaimynus. Turėti kaimynų! Kaip gera tiesiog geriamas vanduo iš čiaupo ir dingus elektrai neprarasti vandens ir šildymo. Kaip gera galėti nulėkti iki darbo per 6 minutes su boltu, jei reikia. Gera glostyti savo namų sienas, kurios nors ir paprastutės, bet savos. Per tą laiką supratau, kad nors ir labai stipriai myliu gamtą ir man jos reikia - esu iki paskutinio siūlo miestietė, gimusi ir augusi miesto centre, Kauno Laisvės alėjoje ir to matyt iš manęs neišmuši. O gamta - nuostabu, kai ji skirta poilsiui. O gyvenimui - su dviem mažais vaikais, mūsų tempu, svajonėmis, buitimi - miestas, bent man, yra pats tas. O toji vienatvė, galvoju, buvo derlinga. Ten gimė dvi knygos, ir, įdomu, kaip būtų buvę, ar būtų gimę, jei visa mane supusi aplinka būtų susiklosčiusi kitaip. Žinau, kad kai pasimirš toji krūtinę spaudusi įtampa, nerimas ir vienatvė, be galo pasiilgsiu to mūsų laiko kaime. Ir labai džiaugiuosi, kad tai patyrėm. ** #gamta #kaimas #miestas #gyvenimas #motinystė #vaikai #šeima

Jau kurį laiką stebiu, kaip sunku kartais būna bendrauti su Ugne. Ji labai daug išreiškia pykčio. Aš žinau, jaučiu, matau, jog pyktis - tik paviršius, jog po visu tuo, jai norisi artumo, švelnumo. O rėkdama ir pykdama, reikalaudama ji to negauna, - gauna atvirkščiai - pyktį atgal ar norą atsitraukti. Tuomet jos liūdesys ir skausmas tik gilėja. O tada pykčio dar daugėja. Užburtas ratas. Tai iliustruoja įvairiausios situacijos, kur pavyzdžiui, man grįžus namo, nesvarbu po dviejų ar šešių valandų, ji dažniausiai būna pasislėpusi ir aš "turiu" jos ieškoti. Ir beieškant, kiekvieną kartą jai neįtinka bet koks mano mikro judesiukas. Ne taip atidariau stalčių. Nepažiūrėjau už spintos. Ūla parodė, kur ji slepiasi. O net jei ir idealiai ją randu ir pamačiusi apsidžiaugiu, pasakau, kad gera ją matyti, praėjus kelioms minutėms vistiek išsprogs ji dėl kažko, kas tąkartą netiko. O išsprogsta ji stipriai. Viduje žinau, kad jai tiesiog reikia priėmimo, artumo ir meilės. Labai gerai tą žinau, bet tas žinojimas dažnai nepadeda. Kelis kartus sureaguoju švelniai, kantriai, pasiūlau apsikabinti ir pan., pasiūlau išreikšti pyktį kitaip ir jei ji tuo metu mane atstumia ar aprėkia, įspiria man - galiu labai greitai pratrūkti. Atrodo, jog pastangų, kad išlikti kantriai reikia tikrai daug, man tai nėra natūralu. Ir tos pastangos sudegina daug energijos, įskaitant ir kantrybę. Kartais atrodo, kad yra kokia siena tarp jos skausmo ir manęs, per kurią mums neišeina susitikti. Man ta siena - jos pyktis. Įdomu, kas toji siena jai. Aną savaitgalį ji sirgo, vyras dirbo ir aš buvau viena dukromis visą savaitgalį. Buvome vienos namie, be planų, be svečių, be automobilio ir be lūkesčių. Ir po truputį, po trupinėlį, kad ir susipykom porą kart, bet tikrai daugiau kartų susitaikėm. Kad ir sunkiai besijausdamos abi, o Ūla, kupina jėgų nuobodžiaudavo su mumis, besiglaustant, apsikabinant, pastebėjau, kiek ji daug prašo kartu pagulinėti, šalia prisėsti, ją apkabinti. Ir tuomet regis visa ištirpsta. Ji vis pasakojasi, dalinasi savo įspūdžiais ir mintimis, - oho kiek mes daug plepėjom tą savaitgalį. Bet geriausi ir artumo pilniausi tie momentai, kur ji prisiglusdavo ir sakydavo, kaip jai gera prie manęs prisiglausti. Jog norėtų visalaiką taip dviese būti. Jog norėtų, kad nebūtų Ūlos. Ugnė pasakojo, jog ji elgiasi leliukiškai tada, kai nori, kad ir jai duočiau gerti pieno. Jog ji vis dar norėtų gerti mano pieno. Pravirko, pasakydama, jog ji iš tiesų nenorėjo manęs uždaryti į kalėjimą, kuo grasino, jei nerodysiu daugiau filmuko. Man, pastebiu, su kiekvienu apsikabinimu ir nuoširdžiu pokalbiu - apie pieną, jausmus, Ūlą, kalėjimą, apie darželio draugus, sapnus ir svajones. Apie viską, kai kalbamės tiesiog paprastai - su kiekvienu tuo atsivėrimo, pažeidžiamumo, tikrumo momentu prisipildau vis daugiau žinojimo kaip ją atliepti, kaip reaguoti. Tikėjimo ja ir mumis ir mūsų ryšiu. Šiandien jaučiuosi, jog toji siena bent trumpam dingo. Ir nepaisant to, jog tikrai nei viena nesielgėm idealiai, - buvo visko. Bet artumo buvo daugiausia. ** Toji siena man pažįstama. Aš irgi ją statau, kai man sunku. Pyktis, nepasitenkinimas, reikalavimas, priekaištai - ir aš taip elgiuosi, kai nepavyksta kitaip. Stebėdama, patirdama Ugnės sienos tirpimą, prisiragavau ir aš, koks saldus ir paprastas gali būti pažeidžiamumas. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #ryšys #pyktis #emocijos #vaikai #motinystė #pažeidžiamumas #artumas #santykiai

Prieš keletą mėnesių mirė mūsų kaimynas. Pamenu grįžau namo, ir Ugnė išpyškino šią naunieną, pati dar nelabai suprasdama, ką tai reiškia. Mane ta žinia tiesiog perskrodė - tokio gyvybingo žmogaus, kaip jis - dideliu pilvu dideliu ūkiu ir dideliais botais, kuriais nuolat dideliais greitais žingsniais vaikščiodavo po savo ūkį, seniai nebuvau sutikusi. Kartais būna tokių žmonių, kurie tiek gyvi, jog atrodo, kad bus amžini. Taip atrodo ir tada, kai žmonės labai artimi. Einant maudytis į upę, praeidavom jo ūkį. Kelios dienos po jo mirties, kaip tik ir ėjome pro šalį. Pamenu, kaip girdžiu lojančius šunis. Bandau klausytis, ar jie kiek gailiau loja, ar jie liūdi. Nerandu atsakymo. Stebiu, jog nebėra avių - kažkaip tuščia tame dideliame ūkyje. Stebiu medžius - domiuosi, kaip jaučiasi jie, kai jų žmogaus čia nėra. Stebiu pievą, žolę, vėją. Matau, kaip stipriai nuo vėjo linguoja smilgos. Matau, jog pro debesis lenda saulė, o tos smilgos vėjyje, lygiai tokios pat, kaip ir anksčiau. Atrodo taip žaismingai linguoja nuo vėjo siūbavimo, jog net šoka. Gamta, kokia ji gyva. Gyvenimas tęsiasi gamtoje nepriklausomai nuo to, kas vyksta žmonių pasaulyje. Kai saulė, išlindusi iš už paskutinio debesėlio įsitaisė spiginti žydrame danguje, pagalvojau, kad net nepadoru. Galėtų saulė iš pagarbos, šiandien kiek ir pabūti už debesies, dangus gal turėtų apsiniaukti. Bet saulė švietė. Panašiai gyvastingas ir miestas. Vakar ėjau iš darbo namo ir stebėjau miesto vyksmą: penktadienio vakaras, jau kurį laiką sutemę, daugybė žmonių skuba namo, o dalis kaip tik iš namų į miestą. Kai kurie pasipuošę, pasikvėpinę jie bėga į autobusus, atsiiminėja siuntinius iš paštomatų, perka skareles Biržų duonoj, geria daug kavos, susitinka su draugais, valgo vakarienes, kepa vakarienes, veža vežimuose vaikus, kviečia vaikus eiti, bara vaikus, kad šie eina į kitą pusę. Miestas ryškiai šviečia ir kviečia, - gyventi, patirti. Kiek daug mes turime, kokie mes kupini - galimybių, skonių, kvapų, judesio. Gyvybės. Staiga pagalvojau apie viso to priešybę. Pagalvojau, kad visas mūsų būrys čia dabar kažkur krutame, bet netoliese kažkas gal sunkiai serga. Kažkur kažkas gal miršta. Kažkur kątik mirė. Nežinau ir niekada nesužinosiu, kuriame iš šių šviečiančių langų, gyvybė užgeso. Kaip keista to nežinoti. Tokių didelių dalykų nesužinoti. Galvojau apie tai eidama ir mintyse vis sukosi klausimas: kaip tas pasaulis toliau sukasi, kai kažkam jis sustoja? ** Nuotrauka - Ugnės selfis. #gyvenimas #mirtis #gamta #miestas

Kartais motinystėje patiriu tokį absoliutaus manęs reikalingumo jausmą. Kuris, atrodo viršija realų reikalingumą, o išties labiau viršija mano norus ir galimybes. Kartais jaučiuosi kaip Roma, į kurią veda visi keliai ir visi vaikų prašymai, žemės centras, į kurį it gravitacijos jėgos nukreipiami visi vaikų interesai. Kaip magnetas, prie kurio tiesiog prilimpa, ir kaip pati žemė, laikanti viską, viską ant savo pečių. Suprantant, kad šeimoje esame du suaugę, besirūpinantys mažaisiais, tas maksimalus manęs reikalingumas, visas nenumaldomas "spotlightas", kontrastuoja su tuo, kiek nematomas, tokiose pačiose aplinkybėse gali būti mano vyras. Pavyzdžiui, jis gali tiesiog prigulti ar net pasnausti 20 minučių kambaryje, kuriame yra vaikai, jei esu aš. Pavalgyti neatsistojęs aštuom kartų paduoti,paimti, pavalyti, prilaikyti, įpilti, įdėti, pagauti, paguosti, atsakyti į klausimus, sustabdyti konfliktų, išvalyti. Gulėti ant sofos su telefonu rankoje ir nebūti puolamas aptūpėlių aplink. Atsitraukti pakalbėti telefonu, kada reikia. Ramiai pavalgyti šilto maisto, pavalgius dar pažiūrėti youtubą, tada tiesiog atsistoti ir išeiti. Išvažiuoti, nesukeldamas didžiulių dramų ir pasipriešinimo. Atsibudęs išlipti iš lovos ir išeiti iš kambario. Nueiti išsmaudyti prie jūros, kada nori. Tvarkytis namuose, daryti savo reikalus, kada nori ir kaip nori. Vienas. Nebūtinai jis visa tai daro. Bet jis GALI. Kaip laisvas ir kartais nematomas žmogus. O mano akis, tais ekstremalaus reikalingumo momentais, iš stygiaus, iš noro tiesiog irgi tai galėti, viską akylai ir kartais išdidintai fiksuoja. O tada lygina, kaip šios paprastos buitinės situacijos atrodo iš mano perspektyvos: Pavyzdžiui, mano bandymas išsitiesti lovoje ir pailsėti trunka lygiai 3 sekundes, kol sulekia ir užsikabaroja vaikai. Iš karto. Ūla dar atsivelka kokį žaislą ir kėsinasi su juo kalti į galvą. Ugnė bando sulįsti atgal į pilvą ir mane visą apsikabinti, reikalaudama, kad Ūla net neliestų. Jei (kai) Ūla mane paliečia, Ugnė pradeda rėkti ir pykti ant Ūlos, tada verkia ir rėkia jau ir Ūla, vyksta konfliktas. Kol dedu maistą vaikams, jos apsivijusios mano kojas, rankas ir sielą tampo, kabo, prašinėja ir bando nučiupti viską iš mano rankų besikėsindamos užsiversti ant savęs puodus, bliūdus ir kitus daiktus. Ginčijasi, kam didesnį gabalėlį, abi rėkia ir reikalauja dėmesio. Galiausiai pasodinu jas prie stalo su maistu, tuo tarpu besidėdama sau, pučiu joms, kad atvėstų, kol įsidedu sau ir suveikiu šakutes/druskos/sviesto/vandens - visko ko trūko prie patiekalo, ir galiausiai prisėdu valgyti savo - Ūla jau būna pavalgius, išbarsčius likučius per pusę virtuvės ir lipa iš kėdės, verkdama ir tiesdama rankas į mane. Jei, prašydama, kad palauktų ir dideliu greičiu besigrūsdama maistą sau į burną spėju kelis kąsnius sušlamšti, iki kol vyresnėlė pareiškia kad ir ji jau soti ir atlekia atsinešdama knygą su prašymu "paskaityk", o mažė purvinom rankom manęs nenučiupo - reiškia labai pasisekė. Dažniausiai, kol nuprausiu mažę ir aprenku grindis, mano maistas jau būna atšalęs, o Ūla atsisako būti kur nors kitur nei man ant kelių. Renkuosi tarp nepatogaus valgymo su ja ant kelių ar liūdno valgymo su ja šalia, verkiančia. Vos prigulu ant sofos, situacija kartojasi kaip ir pirmoje. Jei man reikia kažką padaryti darbinio - atsakyti į žinutę ar laišką, merginos kaip tyčia daro kažką, ko negalima, ima, lipa, meta, daužo sieninę spintą su veidrodžiais, viena kitą skriaudžia ir t.t. Jei man reikia pakalbėti telefonu ar atsiliepti, tą daryti galiu su stūgiančia sirena. Dažniausiai dviguba. Kai man reikia važiuoti į darbą, dažniausiai būna taip, kad aplipusi vaikais, bandau išsprukti nusiprausti, apsirengti ir tai dažniausiai vyksta ašarų kontekste. Nes abi tuo metu iš manęs kažko nori. Aišku ko nori, - kad niekur neičiau. Atsisveikinu dažnai su ašaromis jų akyse ir sunkumu savo krūtinėje. Ir vistiek visur pavėluoju. Jei prabundu ryte kol vaikai dar miega ir bandau išslinkti iš lovos - jos būtinai atsibunda. Ūla nori žįsti, o Ugnė nori žaisti dviese, ir jokiu būdu kad šalia nebūtų Ūlos. Glaustytis glaustytis ir nepasidalinti manęs, kol, kaip visada įvyksta konfliktas tarp jų, nepasitenkinimas, pyktis, ašaros, ir viską vainikuojantis mano jausmas, kad dar nei iš lovos neišlipau, o JAU pavargau. Jei atostogų metu sumanau, kad norėčiau įšokti į jūrą ar ežerą, galiu tą daryti su dviejų ančiukų palyda. Jei sumanau, kad noriu nulėkti viena - hmm, na tai kartojasi viskas kas ir kitose situacijose - ašaros, liūdesys, pyktis, konfliktai. Kai bandau daryti bet ką buityje ar namuose - jos lipa ant manęs, malasi po kojomis, prašo dėmesio, viena provokuoja kitą konfliktui, ima elgtis, kaip negalima - žodžiu užtikrina, kad būtų pamatytos ir išgirstos. Visose šiose situacijose mano vyras dažnu atveju gali elgtis tiesiog kaip nematomas žmogus - nepastebėtas atsitraukti, išeiti, ilsėtis, darbuotis, tvarkytis, valgyti. Kai esame visi keturi, jis gali didžiąją dalį laiko gyventi, tarsi nebūtų vaikų. O tuo tarpu ta mano gyvenimo atkarpa atrodo taip, tarsi nebūtų jo. Ir net kai vaikų priežiūra mes mainomės - man dirbant, jis būna su vaikais, kai jam užsiimant savo reikalais būnu aš - teoriškai mūsų tėvystė labai lygiavertė. Mes abu priimam sprendimus dėl vaikų, abu galim jomis pasirūpinti pilną dieną. Ir, kai vaikų priežiūra keičiamės, esame išties labai lygiavertiškai į tėvystę įsitraukę partneriai. Ir tada, tose situacijose, kai esam kartu, ar tose paprastose kasdienėse situacijose su vaikais, atsiskleidžia, kokia toji lygiavertė tėvystė, vistik yra skirtinga. Tėtystė, kur yra kur kas daugiau laisvės, ir yra dažnai kaklą smaugianti mamystė - su visu savo intensyvumu ant pečių, kur mama veikia kaip magnetas, kaip gravitacija, o vaikai kaip ančiukai, krypu krypu paskui mamą antį. Ir kad bent akimirką dienoje to tėtiško "nematomumo" mamai gauti - tam reikia tiesiog proaktyvių pastangų iš vyro, kad ančiukus tai akimirkai pritraukti prie savęs. O tai akimirkai praėjus, jie ir vėl, krypu krypu pasivys mamą. Žinau daug tėčių, kuriems labai stipriai gelia širdį, dėl to, jog ne jų kaklą pirmiausia apsiveja mažos rankytės, jog ne jų prašo, ne į juos kreipiasi, - tas "nematomumas" turi savo kainą. Ir žinau be galo daug mamų, kurios kažin ką atiduotų už tai, kad bent valandą per dieną pabūti tomis "nematomomis" ar tiesiog antru pasirinkimu, ir ne visų visų emocijų sugerėju. Ir dar yra dalis mamų ir tėčių, kurių gyvenimuose viskas dar kitaip. Jų žinau mažiau, bet esu tikra, kad ir jų situacijose kažką skauda ir kažkas kainuoja. Ir tuo, mes nors ir skirtingi, bet esame panašūs. ** Dar įdomu tai, jog jaučiuosi ne visada. Būna ir taip, jog tas reikalingumas ne smaugia, o rankas prikrauna dovanų, o širdį šilumos. Patyrimasli ir reakcijos - absoliučiai subjektyvulūs vidinės realybės atsipindžiai. Kurie kartais sutampa su tikrove. O kartais ir ne. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #motinystė #tėvystė #mama #tėtis #jausmai #reikalingumas #dėmesys #vaikųauginimas