Vis pastebiu save elgiantis, mąstant ir išgyvenant jausmus, kurie kartais tokie įvairūs ir skirtingi, tarsi būtų būdingi skirtingiems žmonėms. Tam tikra kažkokio etapo savijauta, nuotaika ir nuostatos susijungia į bendrą visumą, kuri suformuoja tam tikrą būseną. Noriu pasidalinti apie keletą jų. Viena, mane gerokai varginanti ir apsunkinanti yra susipriešinusi būsena, kuri galėtų vadintis kažkaip panašiai kaip "aš prieš pasaulį". Kai viskas ne taip, nelaiku, vis kasnors pasielgia ne taip, kaip norėjau, aš nusiviliu, priekaištauju, labai noriu kažkokios kitokios realybės, nei kurioj tą sekundę esu. Nesitveriu savam kaily, o gyvenu daugiau mintyse nei kūne. Mintys plūsta ir pagrindinė, viską apibendrinanti yra tam tikra nuostata, nusiteikimas, kur tarsi aš esu viena prieš pasaulį, gyvenimą ir jo iššūkius. Jaučiuosi nuolat turinti kažką įveikti ir tai reikalauja nemažai pastangų, energijos ir kelia didelę įtampą. Su šia būsena geriausiai susipažinau motinystėje. Pavydžiui, kai pirmagimę migdydavau, migdydavau ir ji niekaip neužmigdavo. Norėčiau, kad ši būsena būtų retesnė, nes ji tiesiogiai surija gyvenimo džiaugsmą, jį apkartina. Tačiau yra ir kita būsena, šios priešingybė. Kur jaučiuosi kartu - su savo šeima, artimaisiais, aplinkiniais. Jaučiuosi dalis aplinkos, kurioje esu, darniai funkcionuojanti joje. Jaučiuosi kartu ar ryšyje su viskuo - savimi, kitais ir pačiu gyvenimu. Kad ir anądien. Buvo ankstus sekmadienio rytas. Prabudau su žadintuvu į psichoterapijos studijas, tikėjausi ramaus tylaus ryto, kol šeima dar miega ir susiruošus vienumoje, pusdieniui išvykti. O tada buvo planas po truputį kraustytis iš kaimo į mūsų butą mieste. Tačiau atsibudo ir vaikai, iš pradžių viena, tada iškart kita ir prasidėjo intensyvus ir reikalavimų kupinas rytas. Likus 10 minučių iki tada, kai turėjau išvažiuoti, pagavau save dar neapsirengusią ir nespėjusią nei papusryčiauti nei atsigerti arbatos, o vaikai buvo sukibę ant manęs ir tas erzino. Žvilgtelėjau vyrą, ar jis galėtų man padėti, o jis, žiūriu, žemyn laiptais neša mūsų sofą. 07:50 - pats tas metas užsiimti sofos kraustymu, - niršau. Nežinau, kas tada nutiko, kad mano savijauta persimainė. Užuot nepasitenkinimo, susierzinimo ir noro pabėgti, užplūdo dėkingumas, kad vaikai atsikėlė kartu, nes juk mokiausi visą šeštadienį ir labai pati jų pasiilgau. Kad galim pasiglaustyti, paplepėti, kartu šiek tiek pažaisti. Aplankė dėkingumas ir vyrui, kad jis rūpinasi mūsų kraustynėmis. Pajutau visai kitą šios istorijos pusę, kur ne AŠ negaliu išsiruošti, nes visiems manęs reikia ir nieks man nepadeda, o kur MES esam ir bandom pagauti ryto akimirkas būdami kartu. Kur MES kraustomės. Aš, vyras, vaikai - mes visi esame tame ir esam savaip, kartu. Tą "mes" patirti buvo stipru, gera. Tai įgalino ir išlaisvino, norėjosi ilgiau. Nes užuot bejėgės jaučiausi tokia galinga ir turtinga. Gyvenimu. Ir tarp šių dviejų patyrimų, būsenų yra visa įvairovė kitų. Labiau ar mažiau egocentriškų, labiau ar mažiau priešiškų ar kaip tik sklandžių ryšio, darnos su viskuo patyrimų. Taip norisi, kad to sklandumo ir jausmo, jog esu ne prieš, o esu kartu, jog esu to MES dalis būtų vis daugiau. Nes man tai reiškia gyvenimą. ** Mano viena didžiausių baimių, galvojant apie motinystę, yra ta, jog belaukiant, kad kai vaikams augant palengvės, aš pražiopsosiu galimybę patirti laimę mėgaujantis artumu ir jų vaikyste tiesiog dabar. Ir užuot palengvėjimo, iškišusi galvą ir įkvėpusi oro iš už buities ir mažų vaikų auginimo rūpesčių, tiesiog velniškai liūdėsiu, kad jos užaugo. Nes galbūt jau mokėsiu gyventi labiau pilnai, labiau semti patyrimą pilnom saujom, labiau būti čia ir dabar, jausti tą "flow" ir tam tikrą taiką su savimi, aplinka ir kitais. Bet jos jau bus didelės. O aš atsigręžusi atgal, galvosiu, kad blin, kaip būtų buvę paprasčiau, lengviau ir fainiau, jei užuot viso to mano galvoje egzistuojančio sunkumo, būčiau tiesiog gyvenusi. Pilnai. ** #psichologija #psichologas #motinystė #vaikųauginimas #ryšys #emocijos #jausmai #būsenos

Terrible two's, three's ir t.t. Apie dvimečių ir trimečių emocijas, regis, jau žinome daug. Jos stiprios, neaiškios, o jų raiška atrodo neadekvati problemai, dėl ko toji emocija apskritai kilo. Vaikai krenta ant žemės, rėkia, cypia, mušasi ir verkia valandomis. Nors nuolat būti greta šių emocijų yra nelengva, užverda kraujas, ar norisi, kad tai kuo greičiau baigtųsi, drauge dažnai lydi bent mažytis suvokimas, kad tai normalu, laikina ir kad vaikai to dar nevaldo ir negali valdyti. Turėdami informacijos, mes kartais atrandame ir empatijos, padedančios mums visa tai atlaikyti. Tada link ketverių ar suėjus ketveriems, dalykai pasikeičia. Vaikai regis suauga - su jais lengviau susitarti, jie supranta, kartais netgi padeda. Jie kalba ir pasako. Su jais darosi lengviau. Ir tada labai neužilgo visas tas palengvėjimas baigiasi. Ir vėl juos aplanko emocijos. Stiprios, galingos, didelės, impulsyvios, ir vėl nevaldomos. Jų raiška kur kas smarkesnė, agresyvesnė, ekspresyvesnė. O mūsų galimybės ir galia - kur kas mažesnė. Nebepačiupsi į glėbį, nebesustabdysi, nepakelsi. Ir taip lengvai nebepaguosi. O jei trenks ar įspirs - skaudės ilgai. Šalia to, mūsų lūkesčiai vaikų emocinei reguliacijai jau spėję išaugti stipriai. Ypač, jei šalia dar turime mažesnėlių. Kantrybė - kažkur dingusi. Atrodo, nu kiek galima, liaukis, susiimk, nusiramink, nedaryk dramos lygioj vietoj. O vaikams neišeina. Per kelis mėnesius ar metus jie nesuaugo. Net ir suėjus ketveriems, veikia gana panašūs mechanizmai kaip ir anksčiau. Neigiamas elgesys signalizuoja apie patiriamą frustraciją, įtampą, nesaugumą, gal dėmesio ar ryšio stoką. Bet būdai kuriais vaikai jo prašo, mus skatina tik dar labiau atstumti ir ignoruoti. Mes stengiamės būti švelnūs ir kantrūs, bet nebeatlaikome. Dažniausiai, turbūt, patys išsigąstame. Vaikų pykčio, kuris mums nepažintas, bei savo pačių pykčio, kylančio reaguojant į vaikų, kurio galvojome, kad tikrai tiek neturim. Mūsų lūkesčiai, kad vaikai jau elgsis "normaliai" - nerėks, nepyks, nesidirgins dėl smulkmenų, pasidarys dalykus patys, palauks, nereikalaus iš mūsų, galės susivaldyti ir pan. užaugo daug greičiau, nei mūsų vaikų realūs emocinės savireguliacijos įgūdžiai. Ir šiame neatitikime mums reikia kur kas daugiau jėgų, kad visas tas emocijas atlaikyti. Ir čia vis dar išlieka svarbu kreipti dėmesį ir pamatyti, kas stovi už vaikų netinkamo elgesio. O taip pat, ar netgi dar svarbiau - pamatyti, kas stovi už mūsų pykčio. Kokie jausmai, poreikiai ar patirtys tose akimirkose, kai nebeatlaikome, lipa lauk. Ieškoti, kaip pirmiausia pamatyti ir atliepti, kas vyksta mūsų pačių viduje. Kad galėtume reaguoti ne automatiškai, o sąmoningai besirinkdami. Kad galėtume padėti ir savo vaikams, jausmus jausti ir mokytis juos reikšti priimtinesniais būdais. Po truputėlį, nesitikint iš keturmečių ar penkiamečių brandžių reakcijų, kai, tokias vargiai demonstruojame ir mes patys. Po truputėlį leisti mokytis ir sau patiems, nesitikint neaprėpiamos kantrybės, švelnumo ar empatijos, priimant save kaip ribotus ir žmogiškus, kurie labai stengiasi. Mums visiems šiame etape reikia švelnumo, priėmimo ir meilės. Galėti susirangyti ant kelių ir būti paglostytiems, apkabintiems ir išbučiuotiems. Drauge padūkti ir pašėlti. Ir būti pamatytiems ir priimtiems - tokiems, kokie esame. ** #psichologija #psichologas #emocijos #vaikųemocijos #4metai #keturmečiųemocijos #poreikiai #pyktis #motinyste #mama

Pastebiu, jog keletą dienų ypatingai sunku išlikti ramiai, kai manęs vaikai neklauso. Dienos pradžioj kiek geriau laikosi smegenuota galva ant kaklo ir tai padeda suvokti situaciją - kad jų darbas yra tyrinėti, o ne paklusti. Jog mano - joms padėti susireguliuoti, kad elgtis tinkamai būtų lengviau. Ir jog kelias į tai - būtent per ryšį. Tačiau su laiku ta smegenuota galva, valdanti mano elgesį, rodos tiesiog nusiridena, o į paviršių ima sunktis nepasitenkinimas, erzulys, pyktis, ir taip po truputį vis didėti, didėti, kol regis iki pirštų galų pajuntu atvilnijančią agresijos bangą: - NE! To jau nebus! Pasakiau, kad mesti lego į mane negalima ar ne?! - iškošiu pro dantis, kiek per stipriai, per grubiai suimdama keturmetės dukros ranką. O jai pradėjus muštis, norisi pasielgti dar grubiau. Jaučiu, kad vaikštau ant ribos, kad sprogstu ir plyštu. Atsitraukus atpažįstu, jog mano agresijos varomoji jėga yra mane apėmusi ir užliūliavusi bejėgystė. Šiuo metu dėl įvairių situacijų savo gyvenime jaučiuosi bejėgė ir negalinti tiesiog imti ir elgtis taip, kaip noriu. Kai kurias situacijas tiesiog tenka priimti. Kai kurias žinau, jog mėginsiu spręsti, tik dar nežinau kaip, ir tai skamba kaip be galo daug darbo. Bejėge jaustis sunku, labai norisi galios, labai daug suspausto pykčio yra dėl to, kad tose situacijose tarsi vis patenku ten, kur nenorėjau, kur neplanavau, ar planavau priešingai. Noriu savo gyvenimą valdyti pati, ir vis atsimušu į savo galimybių sieną, supratusi, kokia tai tam tikra prasme iliuzija. Ir pamatydama, kokia savo gyvenime esu aš : ir nuo daug ko priklausoma, ir susijusi, ir kokį poveikį man gali padaryti įvairiausi dalykai. Tai - žmogiška. Protu suvokti tą išeina. O visu kūnu šiuo metu jaučiu absoliutų siekį galios, kontrolės ir krypties. Taip pat atpažįstu, jog lygiagrečiai vyksta svarbus procesas - savo poreikių, jausmų, norų gilesnis atpažinimas, prisiėmimas už juos atsakomybės, savasties, esaties, autentiškumo ar kokio tik nori mandro žodžio įtvirtinimas. Bandymas siaurinti atstumą tarp "kokia aš noriu atrodyti esanti" ir "kokia aš iš tiesų esu". Atsilukštenimai kiekviename to proceso sluoksnyje ir vėl naujai kainuoja. Būna akimirkų, kad tas atstumas atrodo yra begalinis. Kartais pajuntu, kad nežinau, nerandu savęs. O kartais pajuntu labai labai aiškiai - save iš esmės ir tuo pačiu savo ribas. O kartais jei tik kas ketina jas tyčia ar netyčia pastumt - ochh, vaikeli laikykis! Bet kai tos bejėgystės patyrimo gyvenime nutinka daug, jis žinoma, kad atsispindi ir kitose gyvenimo srityse. Jei padaryti poveikio ar išskleisti savo galios pilnai nepavyksta ten, kur noriu, jei atpažintas naujas savasties gabalėlis į esamą gyvenimą sunkiai įsipaišo ar vis yra atmetamas, visa ta jėga, o drauge ir bejėgystė nuteka į tuos santykius, kurie saugiausi. Ir čia vaikų nuolatinis kontaktas, reikalavimai, didžiulės emocijos, pasipriešinimas, užsispyrimas, impulsyvumas - bum ir išsprogdina tą bejėgystę akimirksniu. Išsprogdina pykčiu. Galia, kuriai tiesiog būtina pasireikšti, tokiuose santykiuose pasirodo kaip dujos - teka teka ir skleidžiasi, užimdamos kuo didesnį plotą. O tada jau telieka laukti, kol kas nors ims ir uždegs degtuką. Kažkokiam sprogimui įvykus - ar aprėkus vaikus, ar dramatiškai atsitraukus, ar dar - viskas akimirksniu nuščiūva. Atrodo, kad išties viskas vyksta kaip po vandeniu - dusliai, lėtai ir tyliai. Vaikai gal išsigąsta ar suklūsta, o labiausiai tai energijai išsiveržus, ateina palengvėjimas. Akimirkai tylu pasidaro viduje. O tada dažnai atsliūkina kaltė. Pastebiu, jog man taip būna. Tie bejėgystės-galios patyrimai man pažįstami. O labiausiai tokias situacijas galiu atpažinti galiu iš to, jog degtukų dėžutę į rankas atiduodu kažkam kitam. Tarsi sprogimas vyktų dėl jų kažkokio veiksmo, nors iš tiesų ir dujos ir degtukai yra mano. Atiduodama kitam degtukus, tuo pačiu atiduodu ir galią. Savo galią, kurios patyrimo būtent taip kartais ir trūksta. Šio ilgo bejėgystės-galios nutekėjimo proceso atvaizdavimą būtent ir noriu pabaigti čia. Bet jei vieną žinutę palikčiau, ką su tuo visu daryti, ji skambėtų maždaug taip: skleiskis, stebėk atidžiai kas vyksta, ir svarbiausia, laikyk savo degtukus savo rankose. bum. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #psichologija #psichologas #bejėgystė #galia #pyktis #agresija #vaikaineklauso

Antroji knyga išsiųsta redagavimui! Uch kiek čia buvo jausmų man su ja. Ir dar tikiu bus. Rankraštį skaitė visa kompanija nuostabių mamų - Milda iš Švelnios tėvystės, Eglė iš @joinoakcrew, Marija iš @bookitook, kolegės Veronika ir Neringa - ačiū, mielos. Man su abiem knygom taip, - pirmasis rankraščio variantas būna toks juodraštis juodraštis - dar labai neišbaigtas ir kankinantis skaitytojus. Man taip pastebėjau, jog yra - sėsti tvarkyti tekstą iš esmės, galiu ramiai tik gavusi grįžtamąjį ryšį, pasitarusi, ir tuose pasitarimuose išgirsusi gerų idėjų bei geriau išgirdusi pati save ir savo balsą. Jei su pirmąja knyga man buvo labai aišku, kokias dalis aš noriu išpildyti, jog yra platus temų sąrašas, kurį noriu ne tik paliesti, bet ir giliai atskleisti, tai su šia knyga tokio lūkesčio neturiu. Čia pirmiausia noriu padengti ne teoriją, ne kažkokį tėvystės pagrindą - o dar labiau gręžtis į jausmus ir patyrimus, tėvystėje keliaujant toliau. Tai ir keliauju - atskleisdama dar daugiau savo istorijos, jausmų, minčių ir patyrimų, kabindama šiek tiek psichologijos teorijos, bet labiau praktikos, - vedu save ir jus per dviejų mažų vaikų motinystės tapsmą. Antroji knyga bus būtent apie tai. ** #knyga #kūryba #knygosrašymas #dviejųvaikųmotinystė #motinystė #tėvystė #vaikųauginimas

Mes dažnai vertinam save ir kitus per "geras / blogas" kategorijas, tarsi klijuodami etiketę, kažkokiam žmogaus elgesiui ar, netgi jam visam. Tuo tarpu psichologijos ar psichoterapijos plotmėje tyrinėjami fenomenai apie žmogų ir jo elgesį, jausmus, reakcijas, santykius, patys savaime dažniausiai nėra nei geri, nei blogi. Jie kiekvienas gali būti ir geri ir blogi, priklausomai nuo situacijos ar konteksto. Ir kiekvienas jų dažniausiai yra lyg veidrodinis atspindys kito - visiškai priešingo. Dažniausiai juos abu mes kiekvienas turime savyje - tik vienus jau pažįstam, su jais tapatiname save, o kitų neįsisąmoninam ar net neprisileidžiam minties, jog jie galėtų būti apie mus. Pavyzdžiui "ledo karalienė" iš vakarykščio Beatričės teksto nm paskyroje, kalbant ne apie konkrečią moterį, o fenomeną - tai galėtų būti visada atliepiančios ir jautrios mamos priešybė. Atšiaurus, užsisklendęs elgesys pats savaime nėra nieko blogo. Jis gali būti netgi naudingas, pavyzdžiui situacijose, kur svarbu save apginti. Tačiau santykyje, kai kitas priklausomas ir pažeidžiamas, jis gali žeisti ir skaudinti. Taip pat ir nuolatos vien tik atliepianti mama. Iš vienos pusės toks elgesys padeda tarp vaiko ir suaugusiojo formuotis saugiam prieraišumui, suvokti santykį ir pasaulį kaip saugų, duodantį, atliepiantį. Bet drauge ir kaip tobulą. Tokiu būdu vien tik kraštutinai atliepianti mama gali taip pat žeisti - ne specialiai, bet būtent savo tobulumu formuodama ydingą pasaulio suvokimą ir priklausomybę nuo jo. Tai gerai, kad realybėje tobulai elgtis ir neišeina. :) Tačiau taip pat tas nuolatinis dėmesingumas, jautrumas ir atliepimas gali žeisti ir pačią mamą - nes tai daug kainuoja ir pareikalauja. Nuolat būti prieinamu, tiek emociškai, tiek fiziškai, nuolat dėmesingu - tai milžiniška pastanga, kuri degina resursus ir energiją taip pat. Ir štai čia ateinam į tokį tašką, kur ledo karalienė gali būti ir resursinis fenomenas. Stebiu savo vyrą, kaip jis kartais užsigalvojęs ar kažką darydamas tiesiog tik iš trečio karto išgirsta, kad vaikai jį kviečia. Arba sureaguoja tik tada, kai gali, kai mano galva jau būna išsprogusi vien girdint šiuos reikalavimus. Ir, jis gal nėra pats jautriausias ir labiausiai atliepiantis vaikus kiekvieną sekundę, bet taip pat jis (beveik) nepatiria ir didelių emocinių duobių santykyje su vaikais, kokias patiriu aš. Jis neprasprogsta. Ir jei aš kartais pasinaudočiau ledo karalienės siena, kai, būnant stipriai emociškai sudirgus, artėjant link perkrovos, gebėčiau truputį atsiriboti ir reaguoti, tarkim ne į kiekvieną savo vaikų "mama!", tikiu tai ne tik kad nenuskriaustų mano vaikų, bet ir teigiamai pasitarnautų mums visiems. Bet kuris, mums atrodantis šviesus mūsų aspektas gali tapti tamsiu. O tamsus pasirodyti šviesiu. Tas tamsus netgi gali padėti mums būti daug šviesesniais. Bet tik tada, kai jis yra pamatytas, suvoktas ir įsisąmonintas. ** *nuotrauka mūsų su vyru. Senutėlė, kokie 8 metai atgal 🤍🖤 #psichologija #žmogus #priešybės #psichologas #motinystė #jausmai #būsenos

Kartais gimtis teka Ne taip, kaip planuota Norėta Svajota Kartais svajos išbyra tarp pirštų Nespėjus sučiupti Kartais tenka su jomis Ieškot kompromisų Atsisakyti Apsimesti Nesuprasti Sutikti, kaip liepta Ir net nežinoti Kad galėjo Ar galėjo būti kitaip Ir net nežinoti Kad tai, kas kūne vyksta taip ryškiai Poryt jausis Kaip ne mano Gimdymas - Ne mano Aš - Ne savo Ir vaikelis - Dar ne mano Aš - mama, O kas mano? ** Šitas eilėraštis tikriausiai keliaus į mano antrąją knygą. Nuotrauka Ugnės Poloudinos. #gimdymas #gimtis #gimdymotrauma #mama #motinystė

Įtakos nepadarysi, jei nėra ryšio. Būtent ryšys yra didžiausia mūsų santykių galia ir galimybė. Ir kai iškyla situacijos, kai vaikai neklauso, atrodo, kad ignoruoja, negirdi - pirmiausia, kur verta atkreipti dėmesį - į tai, kiek jie jaučiasi su mumis ryšyje - artimi, pamatyti, išgirsti, suprasti, svarbūs. Ir tai nebūtinai reiškia objektyvų buvimo kartu ir dėmesio skyrimo faktą. Tai apie labai subtilų, individualų patyrimą, būtent, kiek vaikas JAUČIASI esantis ryšyje su mumis. Visai vertinga stebėti pačiam, ar paklausti artimųjų nuomonės ir parefkektuoti šiuos klausimus: Koks konkrečiai mano elgesys padeda vaikui jaustis labiau ryšyje su manimi - labiau pamatytu, labiau išgirstu, labiau suprastu ir svarbiu. Ir koks konkrečiai elgesys verčia jaustis nepakankamu, netinkamu, nesvarbiu, neišgirstu, nesuprastu. Tai gali būti maži kasdieniai dalykai, tokie kaip: - Leidimas vaikui išsisakyti, kaip jaučiasi ir kas vyksta, jo nenutraukiant, nesiginčijant. - Pabandymas tai suprasti, pažiūrint iš jo pusės. - Nepertraukinėjimas, kai vaikas kalba. - Kai svarbu, kad išgirstų, pažiūrėjimas į akis. Ne todėl, kad išgirstų, o todėl, kad susitikti. - Neužbaiginėjimas vaiko minčių ar sakinių, net jei jis ilgokai užtrunka kažką pasakyti. - Kalbėti švelnesniu, mažiau įsakmiu tonu. - Mažiau priekaištavimo, daugiau tokių frazių, kaip: "tu nuostabus / tu man labai brangus / labai tavęs pasiilgau / žaviuosi tavimi, kai tu... / man rūpi, kaip tu jautiesi / esu labai laiminga, kad esu tavo mama/tėtis / gera tavęs klausytis / gera leisti laiką kartu su tavimi / man svarbi tavo nuomonė" ir t.t. Tai gali būti ir didesni - nuostatų, patirčių, traumų, emocinės savireaguliacijos dalykai, tokie kaip: - Suvokimas, kad sunkių emocijų metu, vaiko išsakytas frazes, reikia "išsiversti", pvz.: "aš tavęs nemyliu, eik iš čia", reiškia "man dabar sunku ir aš nesijaučiu pakankamai saugiai, man reikia pagalbos" - Suvokimas, kad sunkus vaiko elgesys nukreiptas ne į mane tiesiogiai, o atskleidžia sudėtingus jausmus, kuriuos jis tuo metu patiria. - Suvokimas, kad yra skirtumas tarp to, kiek įsitraukę ar atsiriboję (fiziškai ar emociškai) esame, būdami su vaiku vienoje erdvėje. - Suvokimas, kad atkėlus nosį nuo telefono, tikrai užtruksim, kol adekvačiai sureaguosim, nes esame absoliučiai ne kontakte su vaiku. - Suvokimas, kad kai vaikui sunku emociškai, svarbu ne kovoti su ta emocija ar pačiu vaiku (ginčytis, įrodinėti, drausti, bausti, gąsdinti, bandyti sukontroliuoti situaciją ir pan.), o verčiau kelti sau tikslą padėti vaikui su tuo tvarkytis. - Suvokimas, kad kai vaikas stipriai emociškai reaguoja, jokie mūsų argumentai neveiks, tai fiziologiškai neįmanoma, kad ir kaip norėtųsi. - Suvokimas, kad tiesiog komandavimas, vadovavimas ir noras, kad klausytų neveikia, be gebėjimo priartėti prie vaiko, kad jis rinktųsi tai daryti, nes jam svarbu, o ne iš baimės būti nubaustas. - Suvokimas, kad tam, kad visa tai galėčiau bent kiek įvaldyti - turiu pažinti savo poreikius, jausmus, reakcijas, patirtį ir kaip ji mane veikia, savo automatinį elgesį ir raudonas vėliavėles, kai pradedu "grybauti". Ir tikrai nereikia nuolat spausti iš savęs tobulų reakcijų, pilno atliepimo. Ne, santyky su vaikais svarbu paieškoti vietos ir sau - saviems poreikiams, jausmams ir ribotumams. Bet tada, kai kažkas vyksta smarkaus, negero, netinkamo - visai verta pastatyt ausis ir įsiklausyti, ką tai sako, apie mūsų ryšį. ** #ryšys #ryšyje #tėvystė #psichologija #vaikųauginimas #psichologas

Kai stoja tyla, tada liejasi Žodžiai Eilės Pastraipos Kūryba Mintys Jausmai Kai stoja tyla, ne ta, kur lauke, Pasauly Anapus odos Kai stoja tyla viduje Kai širdis nustoja Prašyt Niurzgėt Vertint Nerimaut Kai tampa aiškiau Pilniau Bent truputį švelniau Tada liejasi Tai, kas turėjo tekėti anksčiau ** #kūryba #mintys #jausmai #eilės

Didelis ir pilnas mėnulis vakar tiesiog pūpsojo danguj žiūrėdamas į mus. Koks pilnas jis, tokia pilna ir aš jaučiuosi savo per viršų lipančio nepasitenkinimo, nekantrumo, nesusigaudymo, kaip jaučiuosi ir kas vyksta. Šias kelias dienas, ar gal savaites jaučiuosi ypatingai prastai save reguliuojanti emociškai. Žinau, kad tam yra objektyvių priežasčių, jaučiuosi pavargusi po antros knygos ir pasiutusiai darbingos vasaros su vaikais, ir prieš tai buvusių pasiutusiai darbingų metų. Bet vidinius reikalus vistiek įdomu stebėti. Šią pilnatį kaip ant delno visokiausios mano vidinės išdaigos. Ką pastebiu: - dažniau nei įprastai įčiuožiu į sau gerai pažįstamą dainelę santyky su vaikais, kuri viduj skamba maždaug taip: "nu taigi man ir taip sunku, o tu šitaip", lyg vaikas galėtų suprasti kaip čia man sunku ir lyg turėtų pagal tai susimažint savo vaikiškumą ir elgtis patogiau. - kai mano mylimiausi žmonės nesutaria, susipyksta, man žiauriai sunku išlikti neutraliai, įpuolu į vidurį kažkur tarp jų. Norėdama, kad jie nesipyktų, pradedu elgtis išvis kažkaip priešingai nei norėčiau: kiekvienam atskirai imu priekaištauti ir teisinti tą kitą, užuot tiesiog išklausius, pasitengus suprast ir pasakius, kad myliu. - kai vyras nesutaria su vaikais, tą pačią akimirką tapatinuosi tik su jais ir man sunku reaguoti į vyrą iš žmonos /partnerės pozicijų. Pati imu elgtis vaikiškai, jei jis pikčiau ką pasako, imu rėkti "nerėk", arba aiškint jam kaip geriau elgtis su vaikais. O mano vyras, atvirkščiai, visada tapatinasi su manim, jei aš baruosi, jis prisijungia. - kai kiti mane įskaudina, noriu, kad jie jaustų kaltę. Jei užuodžiu kaltę, man šiek tiek nustoja skaudėti. Jei žmogus kaltės nejaučia/vengia ar kaip tik nuvertina mano skausmą - jaučiuosi dar blogiau ir ieškau būdų, kaip kažkaip priversti jaustis kaltu. Prisiknisu ir ėdu. Nepadeda. - kartais taip užsiveliu savo būsenose kad išvis nieko nebesuprantu ir sunku tada įsiklausyt, išgirst ir atliept save. Tokiais momentais atrodo, kad užsiveria kanalas santykiui su savimi pačia, norisi, kad mano savijautą gelbėtų aplinkiniai. - mano jautrieji taškai yra bent kvapas agresijos, kontrolės, dominavimo, nepagarbos. Tokio pobūdžio santykis mane ypatingai skaudina. - kad ir kas - dušas labai gelbėja. Bent kokiam pusvalandžiui viskas gaiviau, aiškiau, ramiau. - moralo nebus. - nu ok gal biškį: visa tai, ką aprašau, yra būsenos - šiuo atveju mano vidinės būsenos, kurios atspindi mano santykį su pasauliu, kuris paremtas mano patirtimi ir istorija. Čia nėra objektyvių tikrovių - mes kiekvienas tuos pačius dalykus patiriam skirtingai. Mes negalim jų svorio suvienodinti ir pritaikyti visiems. Mums tiesiog skauda dėl skirtingų dalykų, o kartais labai panašių, tik mes tą skirtingai išreiškiam. Ir mes visi esam labai netobuli, ir tas šiaip yra jėga. Apie ką aš rašyčiau, jei nepaskęsčiau savo įvairiose būsenose? Kaip nuobodu su laiku pasidarytų, jei aplinkiniai visada tobulai sureaguotų! Kaip save pažintume, jei ne per savo jausmų ir pojūčių įvairovę. Kuri kartais apsunkina, aptemdo, apsemia, rodos, virš galvos. Bet tada nuslūgsta, ir netgi matant didžiulį savęs ir kito netobulumą, pavyksta pamatyti ir tai, jog net ir su visu tuo, visai galim pabūti. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #pilnatiesmintys #emocijos #būsenos #psichologija #psichologas #dienoraštis #ryšyje

Derlingi tie vizitai poliklinikoje. Stebiu žmones: Mama "fyfa" (kuo pakeisti šį žodį, kad nebūtų nuvertinimo?), dukra gotė. Jos nesikalba. Kelis kartus viena kitai kažką atšovė. Atrodo užuodžiu tarp jų tvyrančią ir net odą svilinančią įtampą. Negaliu atsispirti norui kelti klausimus - kaip čia taip nutiko. Ką mamai sunku priimti apie dukrą, kad ji taip ryškiai bando pasirodyti ir būti pamatyta? Ką dukrai sunku priimti apie mamą, kad norisi mestis į kitą kraštutinimą? Ką slepia dukros tamsa, ką savyje talpina visas juodumas? Ką bando pasakyti, apie ką rėkia? Ko jai labiausia reikia, ko ji trokšta? O ką - mamos preciziškas savęs puoselėjimas? Grožis ir išorinis tobulumas? Noriu sakyti šviesa, nes judvieų net plaukų spalvos totaliai skirtingos, dukros juoda, mamos balta. Ką talpina, ką bando pasakyti mamos išvaizda? Ko jai labiausiai reikia, ko ji trokšta? Kas tarp, po jų skirtinga išvaizda pasislėpusių, vidinio pasaulio aspektų, yra bendro? Kuo giluminiai jos yra panašios? O svarbiausias klausimas - kas būtų, jei jos susitiktų? Iš tiesų susitiktų? ** Kartais mums taip sunku priimti vienas kito įvairius jausmus ir poreikius, kartais jie tiek mums sukelia nepažintų savo pačių jausmų, kad, bandydami išvengti tų savo jausmų, mes atsitraukiame ir nuo kito. Neigiame, atstumiame, tą kitą su jo savitumu, vadindami tai skirtingumu, kai ištiesų vengiame susitikti su dalele savęs. Savo dalimi, kurios priimti, savyje talpinti nemokame. Taip tolstame nuo kito, santykyje galime nuklysti į didžiausias priešybes, įsivaizduodami, koks tas kitas mums tolimas, priešingas, kitoks. O tas tik reiškia, kokie, giliai panašūs mes esame. Kartais. Ypač tada, kai labai labai nervina. Kai labai labai skauda. Arba kai labai labai žavi. Tai dažniausiai santykyje parodo, kaip labai labai, tą akimirką, kilus impulsui atmesti, atstumti, arba priešingai, - žavėtis, kažką atmetame, atstumiame savyje. ** Paauglė gotė manyje reiškiasi per bumbėjimą, priekaištavimą, nihilizmą, trokšdama net ir tai darydama, būti priimta, mylima. Trokštanti, kad didžiausiame buities ir gyvenimo nepasitenkiniame, beprasmybėje ir savotiškame atsiskyrime, pajusti ryšį ir pamatyti meilės kupinas akis. Kad ir kaip tai atrodo neįmanoma ir nepatogu. Dar gotė manyje reiškiasi nusileisdama į jausmų vandenyną. Gylyn, ne paviršiumi, plaukdama į dugną, link dumblo, smėlio, ir ten, visai patogiai, įsirangydama. "Fyfa" manyje reiškiasi noru tiesiog pajusti paprasto gyvenimo paprastą komfortišką malonumą. Užsidėti naują suknelę ir prisėsti gražioje kavinėje atsigerti kavos, kurią kažkas man padarė. Palepinti savo kūną. Paplepėti su draugėmis apie kitus. Patenkinti savo, regis paviršutiniškus, paprastus, smagius poreikius. Pabūti paviršutiniška. Paprasta. Visai ne išmintinga. Abi jas turiu. Kaip ir dar daugybę kitų. Abi jas jau visai pažįstu, nors kartais ir tai vieną, tai kitą pastumiu šalin. Bet žinau jas manyje gyvenant. Gal todėl, toji mamos ir dukros porelė poliklinikoje man atrodė visai miela. Šiandien jas vienija juodos ir sunkios nuo tušo blakstienos. Bet man rodos tas santykis turi oi kiek potencialo. ** #ryšys #santykiai #psichologija #psichologas

Jau beveik du metus mes gyvename kaime - gražooje vietoje visai šalia miško, upės, ir avis auginančio ūkininko. Tai kaip gyvenimas kaime, klausia žmonės, ar pavyksta pasimėgauti gamta? Ir hmm, atsakymas toks, kad tą kaimą ir gamtą iš tiesų patiriu, tik išlėkusi vakare uždaryti šiltnamio, migdydama mažę ir girdėdama visą paukščių chorą, ar ankstų rytą išsiruošusi prieš atsibundant šeimai, uosdama pušų kvapą. O visa kita - vaikščiojimas paskui Ūlą, kad ji sekdama paskui sesę, nešoktų nuo sofos, neliptų ant stalo, neliptų į prūdą, nepjaustytų sau pirštų ar nesigrūstų į burną žalių slyvų ar nečiupinėtų širšių. Žolė po kojomis, o jos lekia greičiau paskui tuos mažus žmones - tai saugot nuo susinaikinimo, tai vis pagelbėt įvykdyti jų pageidavimus. Ir na, gal kiek ir perlenkiau, nėra, kad gamta visai nesidžiaugiu, džiaugiuosi, bet realiai į prieš akis esančias pušis įsižiūriu labai retai. Nes auginant jau vaikščiojančius, bet dar nelabai suvokiančius pasaulio įvairumą vaikus - horizontas susiaurėja iki maždaug pusės metro aplink vaiką perimetro. Ir tie indai, keptuvės, košės, skalbiniai, indaplovė, tešlinos grindys ir šiukšlini namai. Vaikų pykčiai, konfliktai, mėlynės ir guzai, liūdesys, pavydas, guodimai. Reikalai, darbai, rūpesčiai ir svajonės, įtampa, džiaugsmai - viskas tame kaime lygiai taip pat, kaip ir gyvenant mieste. Tad kai kartais atrodo, kad "ach, jeigu tik gyvenčiau ten, taip ar kitaip, būtų daug lengviau", tai nežinau. Man rodos tai tiesiog tas pats gyvenimas, su pušimis prieš nosį ar svajonėse. Vien jų buvimas šalia gamtos patyrimo negarantuoja. Jį garantuoja dėmesingumas. ** #mama #mamystė #gamta #vaikųauginimas

Skaitant daugybę puikios užsienio literatūros apie tėvystę ar vaikų auginimą, man vis jaučiasi atstumas. Kaip ir faina, atliepia, ir drauge taip toli, lyg ne apie mus, ne apie mane. Apie tą šeimą, kitapus didžiausio vandenyno. Man atrodo, kad mūsų tautos kultūrinis kontekstas, žvelgiant per psichologinę prizmę labai unikalus. Pirmiausia, tai mūsų santykis su emocijomis yra labai...na jo nėra. Mes nemokam jausti, bet mes gerai mokam slopinti. Ir tas mums trukdo tiek santykyje su kitais, tiek ir su savimi. Mes užpykstam, įsiplieskiam, nusimenam, nerimaujam, kartais net visai nesuprasdami dėl ko, o taip pat tų savo jausmų ir savęs juos jaučiančių baisingai gėdyjamės ir bandome kuo greičiau visa tai nustumt į šoną. Savo elgesiu mes esam ganėtinai pagiežingi, pavydūs, bandantys būti teisūs ir visažiniai. Mes priekaištautaujam, niurzgam, bumbuliuojam. Sudievinam autoritetus arba kaip tik juos labai neigiam. Nepasitikim savimi ir be galo daug iš savęs ir kitų tikimės. Ir bandom kurti įvaizdį, kad esam kitokie. Tai tik rodo, kaip giliai mums nesaugu, neramu, skauda, baisu. O mes norim tiesiog būti laisvi - savo viduje. Mes turime labai skausmingą istoriją - karų, trėmimų, okupacijos. Mūsų kolektyvinė netekčių, siaubo, neteisybės - traumų istorija, ir ją mes nešamės iš kartos į kartą. Mes, kaip tauta ir atskiri individai apskritai nesijaučiame saugūs. Mes netikime, kad pasaulis gali būti saugi vieta gyventi. Nes mūsų tautos istorijoje tiesiog taip nėra. Nebuvo ir nėra dabar, gyvenant greta teroristinių kaimynų. Mes patiriam baimę ir nerimą, kurie turi šaknis mūsų senelių realybėje, ir tas nerimas ir baimė, jie yra ir mūsų realybės neatsiejama dalis. Todėl mums ypatingai reikia emocinio saugumo - mums reikia kitų žmonių, su kuriais kurtume saugumo saleles, kuriose galėtume šiek tiek pailsėti. O vaikams reikia mūsų artumo, kad jie galėtų augti ramiai. Mums nereikia patarimų, pamokymų, pagrūmojimo pirštu. Mums reikia apkabinimo, palaikymo, nuraminimo, išklausymo. Dėmesio vienas kitam, artumo, kurį kartais baisu prisileisti, priėmimo ir švelnumo. Tada ir mes šiek tiek sušvelnėjam. Mums visiems, ypatingai reikia RYŠIO. Kviečiu pasisemti šiek tiek ryšio mano knygoje "Ryšys su vaiku, ryšys su savimi". ** Nuotrauka Dovaldės Butėnaitės #ryšyssuvaikuryšyssusavimi #ryšys #ryšyje #knyga #lietuviųautoriausknyga #tėvystė #motinystė #lietuva #saugumas #emocinissaugumas