- Bet yra vienas geras dalykas vemiant - sako Ugnė 4 nakties, sėdėdama ant grindų tualete - kad tu būni kartu su manimi. Net užsimiegojusias akis ir ausis pastačiau. Jetus, galvoju, tai negi tikrai visi tie vėmalai ir snargliai tėra būdas daugiau pabūti kartu? Ir turiu sau atsakymą į tai, jog ir taip, ir ne tik taip. Bet ne apie tai aš susimąsčiau tą akimirką. O veikiau apie tai, ką ji man sako ir ko jai reikia. Mes tiek mažosios Ūlos darželio adaptacija susirūpinom, jog ne tai, kad nepastebėjom, kaip jaučiasi Ugnė, bet tiesiog nebeliko tiek energijos jaudintis ir kreipti dėmesio. Nes ji jau penkerių. Nes jau antrus metus eina. Nes jau geba save ir išreikšti ir reguliuoti geriau. Ir nors būna dienų, kai ji gana lengvai lieka daržely - nu matau tas, rodos, labai liūdnas akis įsmeigtas į mane, mojuojant pro langą. Ūla verkia, visada stipriai verkia ir pyksta atsisveikindama su manimi. Na, o su tėčiu apskritai abiems visiškai paprasta. Tarsi skirtingus vaikus mudu su vyru augintume. Tad kol Ūla rėkia, verkia, pyksta, - Ugnė susipakuoja. Kol Ūla rankas sunėrus ant krūtinės trepsi kojyte, Ugnė prisitaiko. Ir kai Ūla stipriai stipriai ir ilgai verkia - ji turi galimybę gauti paguodos, dėmesio, glėbį ir palaikymo. Ir taip iš tiesų nurimti. Kol Ugnė bandydama viską laikyti, gali būti, kad belaikydama jaučiasi šiek tiek vieniša. Man tas laikymas pažįstamas. Prieš daugiau nei savaitę turėjau vieną stipresnių savo asmeninės terapijos sesijų, kur, dabar jau aišku, kad plyštančiais kraštais, kupinais vidinio turinio atėjusi, nesusivokdama, kas vyksta, bandžiau kalbėti apie kažką "protingo", kol atradau, kad ta protinga diskusija man visiškai netinka. Jog tiesiog noriu... švelnumo. Ir prapliupau verkti. Verkiau verkiau, galiausiai verkiau apsikabinusi terapeutę, savo iškrovoj atpažindama save kaip savo mažąją Ūlą, visu savo kūnu tiesiog verkiančią glėby. Kartais gyvenime svarbu laikyti. Mes negalime visada ir visur pamesti, praplyšti. Tai nesaugu, neefektyvu, taip, tikėtina vistiek negausime, to, ko mums reikia. Bet labai svarbu atskirti, kur reikia laikyti, o kur yra erdvė nebelaikyti ir kur galima pasitikėti ir paleisti. Ir tokiu būdu atsiremti į kitą. Šituos du atskirti ir yra didysis menas, nes tikrai nėra lengva pamatyti: kokiems mano poreikiams tenkinti, kokia aplinka yra palankiausia. Tai nuo vėmalų iki ašarų, bet viskas juk apie tą patį: palaikymą, pasitikėjimą, atsirėmimą ir paleidimą - ryšį, kurio patyrimo mums taip kiekvienam reikia. Ar kai naktį pykina tualete, ar darželyje, ar psichoterapijoje. ** Nuotrauka Indrės Ulozaitės #rysyje #rysys #psichologas #psichologija #psichoterapija #motinystė #vaikųauginimas

Kažkurį rugpjūčio vakarą Ugnė pradėjo liūdėti, ir tas liūdesys, irzulys, pyktis jos nepaleido iki pat ėjimo miegoti. Virkavo, zirzuliavo, bruzdėjo, rėkė, spardėsi, glaudėsi. Aš ją vis raginau eiti valytis dantų ir ruoštis miegui, o ji vis prieštaravo - sakė, kad netrukdyčiau jai liūdėti, jog ji visko dar neišliūdėjo. Bandžiau eiti prie jos, norėjosi pabūti kartu, bet greit entuziazmas išnykdavo, jai spyrus ar trenkus man, nors ir netyčia. Ūla po truputį ėmė niauktis, jai jau buvo laikas miegoti ir buvo pavargusi. - Mama, einam tada mes dviese miegoti - pasiūlė Ūla. Aš pasimetus ir pikta jau vos ne pritariau jai, po truputį bejėgystės vedina pradėjusi slysti į tą tamsiosios tėvystės pusę. Ugnė, išgirdusi mano svarstymus, pradėjo dar labiau rėkti, o aš nuėjau aprengti miegot besirengiančios ir pižiamoje susiraizgiusios Ūlos. Man ją berengiant, Ūla staiga sako: - Ne, mama, einam paguosim Ugnę, einam visos trys miegoti kartu. Susigraudinau - man beprasukinėjant mintis, kaip nu ir tegu nubausiu neva tai Ugnę, jei neina ruoštis kartu tegu žinosi, Ūla, kuriai dar nėra trejų, pasiūlo štai tokį empatišką srendimą. Galvoju, kad mano vaikai jau yra gera galva aukštesni už mane savo emocine branda ir pilna empatijos einu dar sykį mėginti laimę sumotyvuoti Ugnę praustis. Ateinam pas ją - švelniai, ramiai, nors aš kiek įsitempus, kaip Ugnė reaguos, bijau pykčio, aštrumo. O Ūla, švelniausiu savo dar švepluojančiu balsu sako: - atėjom tave paguosti! Ugnė staiga pradeda rėkti, kad eitume iš čia, nes mes ją erzinam, ji nori pabūti viena. Aš pravirkstu, mano atstūmimo scenarijus pasitvirtino, tas jautru, o be to, pasijuntu labai jau bejėgė ir laaabai pavargusi. Ugnė iškart į mano ašaras reaguoja, jai matyt baisu, dalinuosi, kad jaučiuosi bejėgė ir nematoma. Ugnė atsako, kad ji mato, tik liūdi ir pyksta. Besikalbėdamos galiausiai išsivalėme dantis ir susirangėme lovoje. Ir tada Ugnės paklausiau apie liūdesį ir ji pradėjo pasakoti apie tai, kad labai daug liūdesių į vieną didelį liūdesį suplaukė: ir dėl to, liūdna kad katinas, kurį džiaugsmingai stebėjo pro balkoną, nuėjo ir jo nebematė, ir oro balionai nuskrido, ir kad Ūla ją pastūmė. Prisiminiau nuo ko viskas prasidėjo - kai mėgino išlankstyti vėduoklę, kad man padovanotų ir jai nesigavo. O aš tuo metu nelabai turėjau laiko ir ūpo su tuo išbūti, paguosti pakankamai. Ir kai ji klausė, man galiausiai padovanojusi tą ne visai jos akimis pavykusią vėduoklę, o ką aš jai padovanosiu, - aš, užsiknisusi per dieną nuo prašymų nupirkti, padovanoti, naujų žaislų, suknelių ir šiaip reikalavimų, atšoviau griežtai, kad nieko nedovanosiu, nes esame suplanavę pirkinius ir dovanas ir negalim teršti tiek žemės naujais daiktais. Visa tai prasukusi galvoje net susitraukiau nuo savo nelankstumo ir paklausiau, ar nuo vėduoklės visas liūdesys ir prasidėjo - tada ji jau tik tyliai linksėjo, o man pasakius, kad turbūt labai skaudu buvo, kad atsisakiau dovanoti - ir ji jau pravirko ašaromis. Klausiausi jos liūdesio apkabinusi, ji prašė dar labiau ir dar labiau apkabinti, sakė, jog labai gera, kai apkabinu ir visada nori taip būti. Sakiau, kad ją girdžiu, suprantu ir man labai svarbu, kaip ji jaučiasi. Jog ją myliu, ir tikrai, kiek daug visokių liūdesių ir nusivylimų į vieną didelį liūdesį suplaukė. Teiravausj, kaip kitąsayk galėčiau jai padėti - ar jai irgi norisi apsikabinti, ar geriau pabūti vienai. - Liūdesys nori pabūti kartu, o pyktis nori, kad išeičiau - atsakė. Paklausiau, o ko nori Ugnė, kuri ir liūdi ir pyksta? - Būti kartu, tarė ji ir dar labiau prapliupo verkti, o aš pajutau, koks drėgnas mano petys. - Noriu, kad pabūtum kartu, bet labai labai švelniai, tęsė. Ūla per tą laiką gerdama pieną užmigo ir mudvi su Ugne dar kurį laiką gulėjome apsikabinusios, vis tvirčiau ir tvirčiau man ją apkabinant. Ji sakė, jog mane labai myli, net labiau nei Ana myli Elzą, aš kartojau, kad labai myliu irgi. Dar sakė, kad nori, kad niekada niekada nepaleisčiau, visada būčiau kartu ir niekada neičiau į darbą. Paliūdėjo, paverkė ir už tai, kad rytoj į darbą eisiu. Verkė verkė, minkštėjo, minkštėjo, rimo, kol galiausiai, pirmą sykį, per paskutines kelias savaites, užmigo sau įprastu laiku, o ne kelias valandas vėliau, prasiblaškiusi lovoje. Su kolege vaikų psichologe prieš kelias savaites kalbėjomės apie vaikų emocijas. Kad kartais darbas kabinete yra susijęs su it kokio pilno jausmų maišelio prakiurdymu - pamačius, kaip jaučiasi, atpažinus, įvardinus vaiko jausmus, sunkumus, būna jis puff ir išsileidžia kaip koks balionėlis, vaikui pradėjus kalbėti ar verkti. Štai taip įvyksta tas magiškas posūkis iš užsisukusio pykčio, įtampos, kurie regis veda niekur, į liūdesį, verksmą, įgarsinimą, kurie veda į tos įtampos išleidimą ir galiausiai atsipalaidavimą. Iš aktyvios įsitempusios simpatinės nervų sistemos į parasimpatinę. Subliuškimą. Tas, beje, vyksta ir su suaugusiaisiais ne tik vaikais, ir ne tik terapijoje. Visi mes patiriam sunkumą, kai daug įtampos kyla dėl jausmų, kurių nepamatom, poreikių, kurių neatpažįstam. Tada vis riečiamės ir riečiamės į savo įtemptą užsuktą ragą, kur niekas negali išeiti ir niekas negali iš tiesų patekti. Mes neįsileidžiam ir drauge neleidžiam sau išleisti, dažnai nelabai ir suprantam, kas iš tiesų su mumis vyksta. O ten dažnai viens ant kito klojasi, sumuojasi, sluoksniuojasi ir tada maišosi mūsų nesuvokti patyrimai. Ir tik sulėtėję, atpažinę galime po truputį į tai reaguoti - taip, kaip mums tuo metu reikia, kad siūlelis po siūlelio mūsų jausmų balionas imtų bliukšti ir kūnas atsipalaiduotų. ** #emocijos #jausmai #psichologija #psichologas

"Man vis dar liūdna, nes tu mane įskaudinai ir aš visai neturiu noro tau padėti" "Aš labai pykstu ir pyktis dar bus manyje visą naktį, nu ne, gal kokią pusę nakties. Ir aš nenoriu savo pykčiu nuskriausti tėčio!" "Man labai patinka, kad šitoj pasakoj yra tiek daug meilės. Beveik tiek, kiek vakar vakare jutau tėčiui". "Noriu, kad tu žinotum, kad aš tave labai labai myliu, net stipriau nei myliu Vincą, net stipriau nei Elza myli Aną". "Man labai gera su tavimi ir aš nenoriu, kad tu rytoj ir vėl eitum į darbą, man bus labai labai liūdna" "Mano liūdesys norėjo, kad tu ateitum ir būtum kartu, o mano pyktis norėjo, kad tu išeitum. O aš norėjau, kad būtum kartu, bet labai labai švelniai ir draugiškai" "Tu mane gąsdini ir aš nenoriu su tavimi būti" ** "Random" frazės iš šios savaitės, kurias ryškiau prisiminiau tariant vyresnėlę Ugnę. Popiet grįžau po trijų dienų mirkimo geštalto psichoterapijos studijose. Ir suprantu, kad viskas, ko mokausi ten yra štai čia, man prieš nosį: *tiesiogiai išsakant tam žmogui, kam skirta *tiesiai, ne per aplinkui *asmeniškai - apie save santykyje su kitu *jaučiant savo jausmus, poreikius, ribas ir juos tiesiai šviesiai komunikuojant. *ir tai darant konstruktyviai, nesmurtiškai. Aišku, jog ne visada. Toli gražu dar ne visada. Dažniausiai namie, man esant greta. Ir vistiek - jai penkeri. 5 metai, 3 mėnesiai ir iš jos dauguma suaugusiųjų galėtume emocinio raštingumo pasimokyti. Įskaitant ir mane. ** nuotrauka Indrės Ulozaitės #emocinisraštingumas #emocinėbranda #jausmai #emocijos #poreikiai #santykiai #vaikai #psichologija #psichologas

Šiandien mano didžioji dukra po vasaros grįžo į darželį. O mažoji prisijungs ir pradės lankyti nuo rytojaus. Tad šiemet Rugsėjo 1-oji man žymi naują pradžią, etapą ir atskleidžia jausmų, rūpesčių, minčių. Dalis jūsų galbūt irgi su tuo susiduriate, tad dalinuosi savo pamąstymais. Pirmiausia, galvojant apie darželio (ar ir mokyklos) adaptaciją, man atrodo svarbu paminėti, jog adaptacijos procesas, apie ką daug rašoma, kalbama, kuo labai domisi tėvai yra daugiasluoksnis. Adaptacija vyksta vaikams. Bet lygiai taip pat adaptacija vyksta ir tėvams. Vaikams tai naujos aplinkos, naujų žmonių, taisyklių, garsų, kvapų, rutinos prisijaukinimas. Tėvams - tai prisijaukinimas fakto, kad nebe jų rankose lieka visas vaiko gyvenimas nuo ryto iki kito ryto. Jog dalį dienos, vaiku rūpinsis, jį matys, į jį reaguos kiti. Ir tai kelia įvairių jausmų, nuo palengvėjimo, džiugesio, baimės, nerimo iki bejėgystės, nepasitenkinimo, netgi pykčio. Esminė adaptacijos vieta - tai yra toji tranzicija, perkėlimas, kur iškilus sunkumams, klausimams, susipykus, pasimetus, sunerimus, nuliūdus - vaikas su visais šiais jausmais ir poreikiais kreipiasi nebe į tėvus, o į visiškai kitus žmones iš už šeimos rato. Kurie po truputėlį jam tampa artimi. Kad vaikas tą daryti galėtų - svarbu, kad auklėtojos/auklėtojai ir vaikas užmegztų ryšį. Kuris leistų jaustis saugiai, net kai nėra šalia tėvų. Kuris leistų vaikui jaustis saugiai bandant pritapti naujoje aplinkoje ir drauge bandant būti savimi. Šitai suderinti nėra lengva. Net ir mums, suaugusiems. Ir tik tada, kai vaikai sukuria ryšį su auklėtojomis ir auklėtojais, jie gali kurti kitus santykius, nerti tyrinėti galimybes ir ribas, išreikšti interesą kažkam ar priešingai, leisti sau nenorėti. Kartais atrodo, kad nieko tarp to vaiko ir auklėtojų tokio nevyksta. Bet vyksta dažniausiai vaiko viduje, kokį jis turi jausmą, santykį su kiekvienu žmogumi. O taip pat svarbu ir tai, koks mūsų - pačių suaugusiųjų, kurie lydi vaiką ar atsisveikina namuose požiūris, nusiteikimas. Kaip mes jaučiamės? Ar pasitikime vaiku besirūpinsiančiais žmonėmis? Ar mums saugu? Ar mes kalbamės, bendraujame, ar patys jaučiame ir mezgame ryšį su auklėtojomis/auklėtojais? Ar mes nusiteikę bendradarbiauti, įsiklausyti, išsakyti? Ar tik tyliai laukiame, kokia gi bus reakcija, kaip mūsų vaiką ir mus tai paveiks? Ar priešingai, tampame aršūs kovotojais, kur traukiamės savo kardus anksčiau, nei pradėję paprasčiausią pokalbį? Ir, svarbiausias - ar mes pasirengę paleisti savo vaikus? Šiame adaptacijos procese, kuris yra ilgas ir banguotas, tikrai bus svarbu stebėti, kaip jaučiasi vaikas ir drauge ieškoti būdų, kaip jam padėti. Bet nemažiau svarbu pastebėti ir tai, kaip jaučiatės jūs. Atrasti palaikymo ar savipalaikymo, kas leistų pamatyti, kas vyksta su jumis šioje situacijoje, ką tai jums patiems reiškia, ko jums reikia, kad būtų komfortiškiau visa tai išbūti, leistų atsiremti. Tad labai kviečiu švelniai ir save pastebėti ir palydėti šiuo adaptacijos keliu. Į jį galima žiūrėti, kaip į ryšio kūrimo kelią - jūsų vaikui ir jums su kitais žmonėmis, su kita aplinka. Ryšio atradimų, kaip susitikti po išsiskyrimų, kaip kurti ryšį su savo vaikais ir vėl naujai, vėl kitaip. Ir kaip kurti ryšį su savimi - savo jausmais ir poreikiais. Tikrai žinau, jog tai nėra lengva. Ir todėl linkiu ryšio, švelnumo ir žaismingumo! ** #psichologas #psichologija #darželis #adaptacija #ryšys #santykiai #poreikiai #jausmai #tėvystė #motinystė #darželioadaptacija Nuotrauka Indrės Ulozaitės

Kurį laiką jaučiu, jog stabdau save. Nuo kūrybos, idėjų įgyvendinimo, nuo minčių apie ateitį. Netgi vaikų kambarį imtis įrenginėti vengiu. Pastebiu, jog vengiu net ir tuo savo vengimu dalintis. Kurį laiką vengiau ir jausti. Tuo labiau kalbėtis. Apie TAI. Tas TAI - lyg kokia didelė paslaptis ir drauge taip visiems bendra. Tas TAI - kas sukilo daigiau ar mažiau kiekvieno iš mūsų viduje anų metų vasario 24'tą, rusijai ir vėl įsiveržus į Ukrainą. Tas TAI - toks daugiasluoksnis patyrimas, kuris atvėrė tiek durų, tiek vartų. Ir visi jie, dauguma jų į kažkokį didelį siaubą, grėsmę, skausmą, nesaugumą, kraupumą. Tada jaučiu, kad patyriau traumą, ar atsigamino kažkas, kas jau pažįstama. Kas jau yra kažkur giliai kauluose, nes tvyrojo ore mūsų senelių, mūsų tėvų vaikystės namuose. Ypač jei nebuvo apie TAI atvirai kalbama. O ar galėjo būti kalbama? Tik praeitą savaitę prabilau, jog man ir vėl baisu. Mano baimė yra absoliučiai sukabinta su motinyste. Čia ji bujoja visai kitom spalvom, čia ji kupina bejėgystės iki kažkokio kaustančio neįgalumo. Nes kiek save pažįstu, krizinėse situacijose anksčiau ar vėliau mobilizuojuos veiksmui ir savo nerimą, baimę, galiu nukreipti į kažką, ką matau esant prasmingo, ir tokiu būdu tarsi pakilti virš to, ką jaučiu. Ne nusijautrinant, bet įnešant perspektyvos it kokios erdvės, kuri saugo nuo aštraus dūrio - ji padeda, kad įvykis paliestų švelniau. Veikla ne pati savaime, bet vardan bendro tikslo, įsiliejimas į kažką padeda atrasti ir savo vietą - savo būrį, kuriame visi kažkuo panašūs. Čia kartais galima remtis, palaikyti ir jaustis mažiau vienišu. O dabar turiu po pažastimis du mažus žvirbliukus, kuriuos noriu apsaugoti nuo bet kokio pasaulio blogio, kurio čia tiesiog neturėtų būti. Nuo skaudžių patyrimų, kuriems jos dar per mažos. Nuo siaubo, kurio nei vienam vaikui neturėtų tekti patirti. Nuo informacijos, kurios joks žmogus, o ypač vaikas, nėra pajėgus apdoroti. Ir va čia aš imu ir nuskęstu kažkokioje cemento pelkėje. Nes aš nežinau, kaip tai padaryti. Kaip jas apsaugoti. Nes aš jaučiuosi vieniša. Nes galvojant apie šią didelę atsakomybę aš pati pasijaučiu kaip mažas mažas vaikas, kuriam ir pačiam labai stipriai reikia globos. Aš stengiuosi nemaitinti savęs mintimis, jog mums gresia pavojus. Ir tada prisimenu, kaip sėkmingai nustūminėjau mintis, dėl karo Ukrainoje. Kol įvyko. Regis net netikėtai! Ir tada vėl grįžtu į tą pradžią ir vėl patiriu TAI. Prisimenu tą baimę išvirstančią į drebulį, kur kūnas trūkčioja ir niekaip negaliu savęs nuraminti. Klausymąsi vaikų kvėpavimo naktį ir iškart matomų vaizdinių, kaip bandau jas sutalpinti savo rankose, išnešti, išgelbėti uždengti. Ir manęs neužtenka. Nuo TO jų apsaugoti aš nesugebu. Ir drauge turiu saugoti save, nes jų gerovė su manimi taip stipriai susijusi. Visa tai atrodo neįmanoma, nesuprantama, neapėpiama mano drebančioms rankoms. Niekada iki TO nebuvau pagalvojusi apie mažų vaikų motinų vaidmenį kare, kuris toks svarbus bet ir toks, kaip ir dauguma dalykų motinystėje, toks sunkiasvoris ir daugialypis, o drauge ir sunkiai matomas, nes vykstantis tik jų pačių viduje ir mažose perimetruose, tarp vaikučių rankų ir akių, ir jų - mamų - raminančių, guodžiančių, palaikančių. Ir drauge ant savo pečių nešančių visą pasaulį. Turbūt vistik nusprendžiau pasidalinti, su poreikiu išreikšti, įgarsinti tai, kas jau kurį laiką smaugia, bandant sutilpti manyje. Ir siekdama pažadinti kažkokią bendrystę. Išgirsti ir kitas mamas, kurioms baisu ir kurios neranda savo vietos, kaip suderinti, kaip išgyventi šitą pilietiškumo ir mamystės konfliktą. Ir KAIP atrasti ne tik savo vietą bet ir savipalaikymo ir kitopalaikymo jame. Nes kuo labiau, kaip strutis, kišu galvą smėlį, bandydama apsimesti, kad niekas mums negresia ar nieko nejaučiu, tuo labiau, jaučiu, kad mano rankos ir kojos virpa. ** #psichologas #psichologija #jausmai #baimė #karas #nesaugumas #motinystė

Kai nespaudžiam jų reikalavimais Kai mažiau kritikuojam ir juos komentuojam Kai daugiau laisvės žaisti, ką nori ir kaip nori Kai mažiau taisyklių, kurias sunku suvokti O taisyklės, kurios yra - yra aiškiai išsakomos Kai jų neskubinam Kai atsipalaidavę mes patys Kai mažiau tyliai ar garsiai pykstamės tarpusavy Kai daugiau mėgaujamės procesu Kai atsižvelgiame į vaikus Kai jie jaučiasi pamatyti - su savo jausmais, poreikiais, norais Ar neaiškiu vidiniu konfliktu, nes tie norai vienas kitam prieštarauja Išgirsti su viskuo, kaip jie yra, o ne kaip turėtų ar reikėtų būti Kai gali daug juoktis Tyrinėti Liesti Rausti Lakstyti Žaisti Susitepti Išpilti Nebijoti suklysti Nesistengti įtikti O gali tarp nuotykių atsiremti Į pažįstamą rutiną Informaciją, kas bus, ko nebus, ko laukti ir tikėtis Mylimų akių kontaktą Apkabinimą Jie gali atsipalaiduoti Ir ilsėtis O tada juk ilsimės ir mes ** #psichologija #psichologas #ryšys #santykiai #atostogos #atostogossuvaikais #motinystė #tėvystė Nuotrauka Indrės Ulozaitės

Jei, pamatę šį paveikslėlį, galvojate, kad pasidalinsiu vaikų lavinimo idėjomis, tai ne, to nedarysiu. Nes nemanau, kad tai reikalinga. Nemanau, kad mums reikia organizuoti, valdyti ir inicijuoti mažų vaikų lavinimą, nes... jie ir patys puikiai gali tą daryti. Jei tik jiems leidžiame. Vaikai nuo pat kūdikystės natūraliai smalsauja ir siekia žinių, augimo, tobulėjimo, jie tiesiog užprogramuoti tyrinėti, pažinti ir mokytis apie šį pasaulį įvairiausiais būdais. Kūdikiai, vos pradėję raiškiau matyti, stebi, siekia, domisi kiekvienu šešėliu, garsu, daiktu, mūsų pasikeitusiu apdaru, balsu, mimikomis, saulės zuikučiais, lauko garsais ir daiktais aplinkui. Augdami atranda stimuliacijos juos supančiose tekstūrose, grindų trupinėliuose, antklodės kutosuose, katino draskyklėje, bet kokiuose namų apyvokos daiktuose. O kiek jos gamtoje! Nuostabu stebėti, kaip vaikai net neraginami, intuityviai imasi spręsti savo raidos užduočių - talpinti mažesnius daiktelius didesniuose, pilstyti iš vieno indelio į kitą, bandyti išlaikyti rankoje pieštuką, o galiausiai kažką aiškaus nupiešti. Kaip lavėja jų kalba - ir ne tik nuo priverstinai skaitomų vaikiškų knygelių - nuo mūsų bendravimo su jais, su aplinkiniais. Ir kaip bręsta ir skleidžiasi vaikų interesas vieniems ar kitiems dalykams, kartais įkvėptiems mūsų, o kartais visiškai nuo mūsų nepriklausomai. Mums nereikia apsikrauti kūdikių ir mažų vaikų lavinimo organizavimu. Tai veikiau dar vienas nerimo šaltinis ir drauge bandymas jį išveikti. Konsultacijų metu girdžiu tiek daug kaltės ir nusivylimo savimi - "kad nepakankamai lavinu". Kaip liūdna tą girdėti! Mūsų perteklinėj darymo VS buvimo visuomenėj mums visada kažkas parduos idėją, kad esam nepakankami. Pasitikėkim, kad kasdienis gyvenimas parūpina pakankamai galimybių vaikams tyrinėti, augti, mokytis ir lavintis patiems - per žaidimą, bendravimą, kontakte su mumis, kontakte su aplinka. Mums pakanka juos sekti ir tą interesą (kiek tai saugu) palaikyti bei suteikti nuolatinę emocinę atramą, kai bandant, kažkas ir vėl nepavyksta. ** Ir patikėkim, kad esam pakankami. ** #rysyje #psichologija #psichologas #lavinimas #ankstyvasislavinimas #raida #motinystė #vaikųauginimas

Užvakar migdydama vaikus galvojau apie tai, kaip skirtingai galima interpretuoti tuos pačius dalykus, ir kokį tai gali turėti poveikį. Mažoji užmigo greitai, o didžioji vartėsi vartėsi, vis jai judėjo tai rankos tai kojos. Kažkokia įtampa matyt išeidinėjo ir neleido ramiai nugrimzt į miegą. Guliu šalia, uždėjusi ranką jai ant nugaros, kartais pakasydama, tada pailsėdama. Dar šiek tiek šviesu, kambary, lyginant su pastarojo metu kaitra, visai gaivus oras. Jaučiu, kaip malonu, kad palindau po šaltu dušu prieš migdant vaikus, kūnas toks vėsus ir atsipalaidavęs. Ilsiuosi ją migdydama - nes o kada, jei ne dabar, turėčiau visą valandą tokios ramybės - tiesiog pagulėti atsipalaidavus, užmerkus akis ir leisti dėmesiui ganytis po mano kūno pojūčius, jausmus ir mintis. Nubėgti toli ir grįžti atgal. Juk šiaip tai skubėčiau - atrašyti tuos emeilus, patvarkyti virtuvę, iššluoti smėlį ir žolių/gėlių/lepelių koliažus nuo grindų, čiupti telefoną paskrolinti, ok, gal net parašyt kažką, bet net ir siekiant kažko malonaus, vistiek skubėčiau, daryčiau. O čia dabar tiesiog būnu, visa to buvimo teikiama ramybe ir poilsiu. Neturiu kitos išeities, tik tam pasiduoti. Gera girdėti mažosios kvėpavimą man kažkur į nugarą. Gera jausti šalia vyresnėlę. Gera užmigti šalia vaikų ir jausti jas užmiegant greta. Gera kai prisiglaudžia, apsikabina ir gera kai atsiranda vietos, kai jos atsitraukia. Malonu jausti šį dėkingumą, kai puikiai suprantu, jog identiškoj situacijoj galėčiau jausti nerimą, nekantrumą, nepasitenkinimą. Man pažįstama nervintis, kad migdymas ilgai trunka, kad neatitinka realybė mano plano, noras išsinerti iš savo kūno ir situacijos, kurios įkaitė tarsi tampu. O tampu tada, kai įsikandusi laikausi savo lūkesčio, neprisileisdama realybės. O realybę patirti ir priimti suteikia švelnumo. Man rodos tas švelnumas ir dėkingumas netgi migdo - man apie tai besvajojant užparpia ir didžioji. ** Paleisti, neįsikabinti - štai kur slypi akimirkos grožis ir šiandienio produktyvaus, skubančio, į tikslą orientuoto ir efektyvaus žmogaus iššūkis. ** #psichologija #psichologas #gyvenimas #lūkesčiai #jausmai #ryšyje Nuotrauka Ugnės Poloudinos

Seniau į santykius žvelgiau dualiai - tarsi egzistuotų keli būdai būti kartu - didelė laimė ir meilė arba konfliktų, ne-laimės persmelkti toksiški santykiai. Vieni nuo kitų tarsi nutolę šviesmečiais. Ir tarsi yra du būdai, kur link santykiuose su kitu eiti - link išsiskyrimo arba artumo. Išsiskyrimas tuomet įmanomas tik, jei nepaliaujamai tolsti ir nededi pastangų artėti. Ir remiantis tokia logika, skyrybos neįmanomos, jei mylėjai, jei stengies, jei investuoji laiko ir resursų. Skyrybos - kažkas, kas nutinka kraštiniu atveju, tarsi arba būtų toji laimė kartu, arba išsiskyrimas. Dabar man atrodo kiek kitaip. Stebiu, jog yra daug žmonių kartu, kurie nėra laimingi, ir nesiskiria. Yra daug besiskiriančių žmonių, kuriems kartais sunkiau vienas be kito, o kartais sunkiau kartu. Dabar man atrodo, kad skyrybos, lygiai taip pat, kaip, beje, ir laimė santykiuose - visada šalia, visada galimybė. Nes santykiai apskritai yra kupini nesutarimų, sunkumų, nusivylimų, keblumų, skausmo. Kaip ir pasitenkinimo, didžiavimosi, aistros, džiaugsmo, šviesių ir švelnių jausmų. Santykiai - labai įvairūs, ir mūsų patyrimas juose stipriai priklauso nuo to, kaip mes, trumpai tariant, patys su savimi. Ar mes suprantame ir pažįstame save - kas mus dirgina, į ką mes reaguojame ir iš kur kyla mūsų reakcijos. Ar mes gebame visa tai apie save pačius įsisąmoninti, užuot nuolatos kaltinti partnerį, vildamiesi, jog jis elgsis taip, kaip mums bus lengviau? Mūsų lūkestis tobulam kitam – kad kitas supras mus, priims, reaguos taip, kaip mes norim, dažnai net be jokių mūsų pastangų tą įgarsinti. Mes nusiviliam, įsiskaudinam, pykstam ir toliau pasyviai tikimės pokyčio. Kitas nėra tobulas ir neturi toks būti. Jis neturi tobulai į mus reaguoti, o gali ir nenorėti. Jis turi teisę būti toks, koks yra ir tai nereiškia, kad nemyli ar mes nerūpim. Tai reiškia, jog kitas kitoks ir (o vargeli) galbūt netobulas. Galbūt ribotas. Gal jis negali, nesupranta? Ir, jis tikrai tikrai neskaito minčių. Kiek turime reikalavimų kitam? O ar patys atkreipiame dėmesį į tai, ko mums reikia? Ar reikalaujame rūpesčio savimi, bet ar mes patys mokame pasirūpinti savimi, tuomet, kai sunku? Ar gebame parodyti savo skausmą, ne tik priekaištus? Ar atskleidžiame savo jausmus ir poreikius? Ar kuriame santykį net ir tada, kai mums sunku? Art užsisklendžiam, atsitraukiam ir tyliai ar garsiai kentėdami, tikimės, kad kitas padarys tą tobulą judesį, kuris užbaigs mūsų skausmą. Ir kartais padaro. Bet, juk neprivalo. Ar mes prisiimame atsakomybę už savo poreikius, reakcijas ir elgesį? Ar mes kalbame? Ar mes girdime? Nėra jokių absoliučiai pritaikomų tobulų santykių taisyklių. Nėra jokių lengvai įgyvendinamų receptų, kurie pravenciškai veiktų prieš išsiskyrimą ar atitolimą, o garantuotų abipusę laimę. Yra tik svarbus kiekvieno iš mūsų pasirinkimas, kur priskirti savo galią: sau, kurti savo gyvenimą - santykius, reakcijas į kitus ir reakcijas į save; ar atiduoti savo galią kitam, kuris tampa įsipraustas į kampą kurti mums gyvenimą tokį, kuris tenkintų ir kur nereikėtų pačiam rūpintis savimi. Kuriame būtume tik reakcija, tikėtina į mus tenkinantį arba ne santykių paveikslą. #santykai#porossantykiai#ryšys#ryšyje#psichologija#psichologas

Manęs dažnai klausia, kada, kaip, kokiomis sąlygomis rašau knygas. Kartais žavisi, kad labai daug spėju. Kartais prašo išduoti paslaptį KAIP. Tai žinokit nei jokios paslapties, nei jokios mistikos čia nėra. Yra tiesiog kelios dedamosios. Pirmoji - tai mano savybė, man svarbias idėjas privesti prie įgyvendinimo ir turėjimas jėgos bei drąsos (ar naivumo 😅) bandyti. Antroji - mano labai aistringa meilė rašymui ir greitas rašymo tempas. Ir trečioji, bet pati svarbiausia tai šeima - mano vyro įsitraukimas į vaikų auginimą, kas sudaro sąlygas man dirbti ir kurti. Knygų aš neparašiau vaikams zujant aplink, žongliruodama kotletais ir kompiuterio klaviatūra. Neparašiau akimirkomis per vaikų pietų miegą ar naktimis - tokio darbo buvo mažuma. Knygas rašiau nuosekliai, beveik kiekvieną rytą skirdama po kelias valandas, kai galva šviesiausia ir energijos daugiausia. Arba dar kažkokiu kitu metu, kai jausdavau, kad neša rašyt. Tuo metu, kai aš rašydavau, mano vyras rūpinosi vaikais. Tiesiog, tiek ir tos mistikos ir magijos. Vyrų ar kitų šeimos narių įsitraukimas yra labai svarbus. Ir jei kartais jaučiatės, kad nieko nespėjat ir nieks nesiseka, o ypač, jei baigiat dėl to save sugraužti - gal problema visai ne jumyse, o tame, kokioje aplinkoje jūs gyvenat ir kokias sąlygas turit. Mamos nėra visagalės, beribės ir neturėtų tokios būti. ** Man atrodo labai svarbu ir nemokėti, negalėti - nesirinkti to visa galinčios-vargšės-šaunuolės-aukos herojiškumo. Bet drauge pastebiu, kad tas intensyvus žongliravimo (kotletais, kakais, emocijomis, galimybėmis) metas būnant su vaikais, man tiek prigeneruoja turinio rašymui, kad paskui tik belieka prisėst ir užrašyt. Tai galvoje knygos "rašosi" virtuvėje, naktimis, žindant, guodžiant, pykstant, šveičiant ir kai atrodo, kad jau išnykstu, pasirodo, tomis akimirkomis kažkas labai šviesaus gimė irgi. ** Šiandien diena, kai dirba mano vyras, o mano mama atvažiavo ir išleido mane ryte rašyti. Tai yra toks gėris - jaučiu, jog milžiniška perspektyva atsivėrė galvoj, po kelių savaičių peklos. Ačiū, šeima ❤️ ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #motinystė #kūryba #rašymas #vaikųaugunimas #psichologija #psichologas #knygųleidyba

Jau grįžome namo (su poros dienų nuklydimu prie jūros) iš festivalio Žaltytis, ir jau ilgu. Nors dar jo metu su drauge abi naktį sumigdžusios/bemigdančios vaikus iš savo palapinių/karavano susirašinėjom besikeikdamos, besijuokdamos ir besiguosdamos, kaip stipriai sunku yra toks įspūdžių pilnas laikas su vaikais. Ir juokėmės iš to naivumo, kuris, vos kuriam laikui praėjus, jau alsuoja tik puikiais prisiminimais, užmarštin nukišdamas tantrumus, išmestus 12 nakties, apsikakojusį vaiką gamtoje, bandomą nuryt sukilusį pyktį, kad nieks neklauso, negirdi ir pan. Šį festivalis man šiemet: Tai galimybė pašokt ir padainuot, (parėkt ir patrypt irgi) nors ir trumpai; Susitikimai su jumis - kaip faina, kad tiek daug jūsų priėjo pasilabint, apsikabint, padėkot už knygas, tekstus; Ūlos tantrumėlis tokio smarkumo, kad net vyras iš pirties girdėjo. Galiausiai jai netiko tai, jog aš turiu galvą 😅 kurią visaip norėjo numest man nuo pečių; Ta bendrystė, matant kitų mamų žemyn nutįsusius žvilgsnius, bandant kalbint vaikus eit miegot/suvalgyt kažką šilto/laikant, kad nesimuštų ir pan. Toks "I feel u sis" vaibelis; Įlipimas į šūdą; Ryte viena kitą apsikabinančios dukros; Maudymasis upėj, kas buvo nuostabi atgaiva tam intensyvumui įžeminti; Vaikščiojimas su trimis vaikais nuolat skanduojančiais: laba diena su vištiena, laba diena su kalakutiena, laba diena su kakutiena; Savarankiškumą bandanti įvaldyti didžioji, rėkianti į veidą, kad eis viena, nes žino kaip grįžti, ir užtikrintais žingsniais toldama tarp palapinių į priešingą pusę; Pykčiai su vyru kas vakarą guldant vaikus miegot - kad aš per švelni, o jis per grubus; Lūkestis, kad sudalyvausiu visose veiklose, kur noriu ir nesudalyvavimas niekur; Dėkingumas, matant, kad kiti, net visai nepažįstami, tolumoje pasirūpina mano vaiku, kol su eismą stabdančia mažąja bandau atsivyti iššūkiams pasiruošusią didžiąją; Iškart pasidaromos dvi kavos (SAU); Prasilenkimas su draugais, nors norėjosi pabendrauti į valias; Na ir galiausiai didysis kūgis skalbinių. O jausmas, kad kūne daug nuovargio, o širdy daug švelnumo. Ačiū Žaltyti. Čia saugu, ramu, gera, įdomu, pasakiška, jauku, smagu. Viską išskalbsiu ir jau lauksiu kitų metų 💜 ** #festivalis #žaltytis #festivalissuvaikais #motinyste #vaikai #vaikuauginimas

Poreikių tenkinimas vaidina ypatingai svarbų vaidmenį mūsų, kaip žmonių savijautai, santykiams ir gyvenimo kokybei. Apie savo poreikius mes mokomės vaikystėje - juos atpažinti savo kūne, suprasti, pasirinkti, kaip juos tenkinti, tenkinti, galiausiai virškinti tą patirtį ir poveikį. O tada laukti naujų ir naujo, ryškiausio poreikio, kuris stos į priekį ir prašysis, kad kažką su tuo nepasitenkinimu, kuris kyla dėl stygiaus mes ir vėl darytume. Sekti paskui savo poreikius svarbu. Tačiau santykiuose tas nevisada taip paprastai įmanoma, nes mūsų poreikiai ir kitų žmonių poreikiai kertasi, konkuruoja. Ypač tas ryšku motinystėje, kur ne tik konkuruoja, bet ir gerokai nukonkuruoja - mūsų instinktas rūpintis savo mažais žmonėmis leidžia mums lengviau susitaikyti su tuo, jog mūsų poreikiai dabar patenkinti būti negali. Lengviau atidėti. Kol, kažkada pasidaro per sunku. Kitas instinktas - savireguliacijos, homeostasės, ramybės, poreikių patenkinimo siekis irgi dalyvauja ir tokiu būdu mums tenka talpinti nemenką vidinį psichologinį, fiziologinį ir egzistencinį konfliktą. Jis sunkus, net jei jo nejaučiam. Net jei kadaise neturėjom sąlygų per patirtį išmokti, kad mūsų poreikiai svarbūs ir jų dabar tiesiog nejaučiame, neatpažįstame. Jie vistiek egzistuoja. Ir tada tas pats konfliktas vistiek vyksta tik mums mažiau pažiniai. Man atrodo, kad motinystė mus tam tikra prasme to ir moko - prasiplėsti, kad ištalpinti, paaugti, kad subręsti ir išmokti savo savijautomis ir būsenomis kisti. Judėti iš labai klampių ir viską apimančių į didesnę perspektyvą, iš bejėgystės į savipalaikymą. Iš neigimo tam tikrų savasties aspektų į žaibuojančią akistatą su jais. Ir į nuolatinį atsinaujinimą, net jei yra jausmas, lyg gyvenimas virtų tamsiausioje, gličiausioje klampiausioje pelkėje. Mes kartais pamirštame, kad lygiai taip pat, kaip savo poreikius tenkinti, mums buvo svarbu išmokti ir kaip išbūti su frustracija, kuomet poreikiai ar norai patenkinti būti negali. Jei po griežto NE mūsų jausmai buvo nuneigti, mes tiesiog nežinome, jog egzistuoja palaikymas ir atrama mūsų nusivylimui, pykčiui ir liūdesiui. Ir būtent šitai galėtų padėti lengviau tokius vidinius konfliktus išbūti. Mums tenka mokytis, kaip ieškoti sau atramos savyje ar kituose tada, kai mažiausiai tam turime jėgų. Tas sunku, bet ir drauge neišvengiama. Atrodo, kad motinystės patyrimai vienu metu kaip spaudžia žemyn, rodos mėgindami skaudžiai sulysti į žemę, taip vienu metu ir tempia aukštyn į viršų. Visiškai priešingi ir vienas be kito kažkaip neįmanomi - tiek toji tam tikra kančia, tiek ir augimas. ** #motinystė #poreikiai #ribos #vaikųauginimas #psichologija #psichologas