Kurį laiką mane vis kiaurai persmelkia būsena, nuo kurios jau ir pavargau. Ji atslenka, užtvindo, kartais pasitraukia. Dažnai jaučiuosi, kaip daiktas. Kaip objektas, kuris - net ne kuri, o kuris, kaip angliškas "it" - nekatroji nuosaka, - tiesiog yra tam, kad būtų dėl kitų, bet labai mažai yra dėl savęs. Ir tai rašant iškart kyla daugybė tam prieštaraujančių minčių - juk kuriu, rašau, mokausi, užsiimu prasminga veikla... ir tas yra tiesa. Bet man atrodo, kad įvairiais sluoksniais iš manęs trykštanti kūryba kartais ir yra būdas išreikšti ir įtvirti save. Save kaip apčiuopiamą, gyvą, sultingą. Save kaip aiškią ir atskirą. Save kaip galinčią. Save, kuri yra girdima ir matoma. Ir tai vistiek yra kiek kitaip, nei būti pamatyta žmogaus ar žmonių esančių šalia. Tai yra kitaip, nei jaustis matoma, žiūrint kitam žmogui į akis. Apsikabinant. Verkiant. Pykstant. Jaustis matoma ir priimama, būtent taip, kaip tuo metu esu. Tokie patyrimai nėra nuolatiniai, jie veikiau kaip tik reti, labai intymūs, gilūs momentai. Kurie gydo ir kurie palieka pėdsaką viduje visam laikui. Ir tos patirtys nėra vien malonios, jos ir naujos ir baugios, nes jei nebėgu nuo to susitikimo, nuo to, ko taip trokštu - būti pamatyta, jei matau ir būnu matoma, tos akimirkos tampa ilgos ir tąsios, jos prisisunkia ir paliečia, atrodo kiekvieną, nemamatytą sielos kertelę, po truputį paliesdamos, ir jei reikia, jei noriu, jei leidžiu, šildydamos. Ir tai keičia. Tai keičia kažką, kas esu, kas buvau ir netgi tai, kaip būsiu. Vienas iš esminių geštaltinės psichoterapijos bruožų, skiriančių ją iš kitų, ir būtent tai, kas gydo santykyje yra dialogiškumas. Vienas iš jo aspektų yra aš-tu santykis, kurį kuria terapeutas su klientu. Tai skamba savaime suprantamai, bet iš tiesų taip nėra. Aš-tu santykį mes kuriame ne taip ir dažnai, dažniausiai bendraujame daiktiškai: aš-tai. Kai kitą traktuojam ne kaip individualų, o kaip tai, apie ką mes jau žinom, numanom, nesikreipiam tiesiai, reikalaujam, preziumuojam, projektuojam. Per visa tai mes nematom to tikro žmogaus priešais mus. Nematome to, kas jis ir kaip jis šiuo metu yra. Ir tai yra sudėtinga, nes tam, kad matyti, iš tiesų matyti kitą, tiesiog privalu matyti ir jausti save. Įdomu, kad visai nereikia jaustis panašiai ar taip pat, nereikia prisitaikyti. Ne, kad pamatyti kitą tereikia būti tuo, kas esi ir taip sutikti kitą, kuris, matyt yra kažkaip unikaliai ir savaip. Neįmanoma pamatyti kito žmogaus, kai matai tik save. Bet neįmanoma ir tada, kai savęs nematai. Kad būti aš-tu santykyje, kad patirti pamatymą ir pamatyti kitą - reikia atsiskirti. Nes būnant tame pačiame patyrime, mes tiesiog negalime atpažinti kito. Pavyzdžui, kai pasineriame į vonią, kur vanduo mūsų kūno temperatūros yra absoliučiai kitoks patyrimas, nei į šaltą ar karštą. Būtent per tą skirtingumą vandens temperatūros, patiriame savo kūno ribas ir savęs pojūtį. Ir per tai atpažįstame to vandens ypatingumą - karštį ar šaltį. Tas gebėjimas būnant su kitu stebėti save, tai įgūdis, kurį praktikuojame nuolatos psichoterapijos studijų metu. Nors būti pamatytu skamba kaip tarsi patyrimas, kurį "gauni" yra ne visai taip. Tai patyrimas, kurį kuri. Jei kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje tai išties labiau vienkryptis veiksmas, kur vaiko patyrimas priklauso nuo suaugusiojo veiksmų, suaugusiojo žmogaus amžiuje mes tą patyrimą kuriame. Mes ir patys darome veiksmus arba jų nedarome, kad būtume pamatyti, ir kaip pamatyti. Jei vis rodome savo kažkokią pusę, save pristatome vienokius, tuomet mūsų visi kiti aspektai gali būti tik numanomi. Pamatyti tai, kas nerodoma, - neįmanoma, kad ir kaip norėtųsi. Ir kartais mes išties to trokštame ir dabar, vis dar kaip kūdikiai, kad mus ir mūsų poreikius pamatytų, nuspėtų ir atlieptų iš karto, kad mus suprastų, mums nieko nepasakius. O pasirodyti, atsiskleisti, kartais irgi yra labai sudėtinga. Esant tam tikroms sąlygoms tai gali vykti sklandžiai ir natūraliai, o bet iš tiesų save parodyti, - pripažinti savo jausmus ir poreikius, atpažinti kito žmogaus daroma poveikį ir apie tai prabilti, gali būti sunku it gimdant, - per didžiulius skausmus, centimetras po centimetro, plešiant visą kūną ir būnant be galo pažeidžiamu priešais kitą ar kitus. Ir naujai su savimi pačiu. Bet tas patyrimas - pamatyti, pasirodyti ir būti pamatytu - yra keičiantis. Jis leidžia prisiliesti prie savęs kažkaip esminiai. Ir kiekvienas toks patyrimas daro poveikį. Kelia ilgesį ir norą daugiau. Ir skaudžiausiai jį jaučiu mamystėje, kur to objekto jausmo yra tiek daug. Kur aš esu tam, iš tiesų dar labai dažnai esu tam, kad padėti savo mažiems žmonėms atpažinti ir patenkinti jų poreikius. Įsiterpti į konfliktus. Padėti valdyti emocijas. Sugerti kažkurias emocijas. Sustabdyti, kai pavojinga. Pasirūpinti jomis. Ir tas taip dažnai kertasi su tuo, ko noriu aš. Kaip aš jaučiuosi. Kiek turiu jėgų, energijos, ūpo. Taip dažnai neturiu. O kartais noriu tiesiog atsiriboti nuo viso to atrodo persisunkusio it šlapia, sunki milžiniška kempinė patyrimo, jog esu mama, kurios nėra. Kurios, kaip atskiro žmogaus čia nėra. Nes noriu būti. Noriu būti ir aš, daug daugiau būti su savimi, prie savęs, vardan savęs. Ne tik šiaip - studijose, kūryboje, profesiniam kely ar laisvalaikiu. Ne, aš noriu būti dėl savęs ir su savim būtent - tuose klampiuose, karštuose kasdienybės momentuose, kur, šaukiant vaikams, joms reikalaujant, prieštaraujant ir man drauge jaučiant, kokia esu pavargusi, aš neišnykčiau. ** #geštaltinėpsichoterapija #dialogas #motinystė #santykiai #jausmai #ryšyje #ryšys #vaikai #vaikųauginimas

Kažkuriuo metu gana stipriai susirūpinau - ar tikrai tai, kas aš esu, esu aš? Ar tai, ko aš tariuosi norinti, aš iš tiesų noriu? Ar tai, kuo vadovaujuosi, tikrai man svarbu? O ar skiriu dėmesio tam, kas man iš tiesų svarbu? Kaip save išreiškiu? Kiek seku savo poreikių, norų, impulsų? Ar tikrai save pažįstu, o gal tik galvoju, kad pažįstu? Ir išvis, kiek tai ką galvoju, jaučiu, sakau, darau ir noriu - ar tai sutampa? Svarbūs klausimai, sudėtingi klausimai ir gana painus tas atsilukštenimo procesas. Kartais taip užvelta - kas mano, kas ne mano - mintys, žodžiai, net vertybės. Iš kur jos pas mane, kaip, vardan ko. Ar aš tai renkuosi dabar, ar tai mane kadaise pasirinko per įvairiausius santykius, kurie man darė poveikį. Aš manau, kad prasminga einant savu keliu, laiks nuo laiko sau tokius klausimus užduoti. Ypač, kai kažkas darosi nebepatogu. Kai daug pykstu ar nuolat kažkodėl pykina. Kai atrodo, kad viskas erzina, viskas labai jautriai paliečia arba tiesiog itin mažai džiugesio. Kai jaučiuosi užstrigusi ar įklimpusi. Bet egzistuoja tikimybė užklimpti ir pačiose autentiškumo paieškose, ypač, jei to autentiškumo imame vaikytis ne todėl, kad skauda nebūti savimi, o todėl, kad juk gi reikia būti autentišku. Autentiškumą galima suvokti ne kaip kažką, kylančio ar esančio giliai viduje, o veikiau tikslą kažkuo tapti. Pati atradau, kad kažkada kažkodėl autentišką žmogų įsivaizduodavau sodriu balsu, ryškiai rėžiantį, ko jis nori, pasiimantį, ko jam reikia. Matomą ir aktyvų. Kaip įdomu, kad tuo remiantis, jei visi žmonės taptų savimi, reiškia taptų vienodi! Ar tylus žmogus tai jau ne autentiškas? O tas garsus ir matomas, gal tiesiog kiek labiau choleriškas, nei autentiškas? Dabar labiausiai save artėjančią prie savęs patiriu tuomet, kai tiesiog būnu, užuot bandžiusi būti, kaip "reikia". Kai pajuntu, jog dedu mažiau pastangų. O kad tolstu nuo savęs tuomet, kai tą pastangą būti teisingu būdu vis stengiuosi įgyvendinti. Kai kalbu ar darau ir iškart save vertinu. Kai vietoje tiesiog buvimo atrandu ir pastangą save stebėti. Ne reflektuoti, ne pastebėti, o stebėti ir vertinti. Taigi, painu viskas viduje, atrodo. O gal net ne viduj o iš tiesų tarp - savyje, savęs ir kito. Naviguoti bandau klausdama savęs: "O kaip aš iš tiesų dabar jaučiuosi? Ko aš dabar noriu?" Kad tiesiog galėčiau geriau pažinti ir reaguoti į save ir nepaklysčiau autentiškumo iliuzijų pinklėse. ** #psichologija #psichologas #autentiškumas #poreikiai #mintys #patyrimas

Šiandien prie manęs priėjo mama ir pasidalino istorija, kuri mane labai sugraudino. Ji dalinosi, jog buvo labai sudėtinga besilaukiant ir svarstė nutraukti nėštumą. Žiūriu į ją su kūdikiu ant rankų ir jaučiu, kad link akių ima kilti ašaros. Ji neišsiplėtė apie sunkumą, bet padėkojo už mano knygą Ryšys su vaiku, ryšys su savimi, kuri pakliuvo į jos rankas tuo sunkiu metu ir veikė terapiškai, padėjo jai nurimti, priimti užsimezgusią naują gyvybę, padėjo, va ir vaikučiui ateiti į šį pasaulį. Žiūriu į juos abu, kur mama atrodo tokia švelni, tarsi tam ir sutverta, ir suprantu, koks įvairus kelias gali būti ir kaip apgaulinga bandyti nuspėti kito žmogaus savijautą, santykį su įvairiomis temomis ir visą bagažą, kurį nešasi su savimi. Toji mama pasakė, ir tą sakydadama, tiek daug padovanojo - kad mano kūryba realiai keičia žmonių gyvenimus. Žiūriu į ją, žiūriu į kūdikį ant jos rankų ir jaučiuosi prisilietusi prie kažko tokio didelio didelio. Apsikabinom ir tada turėjau skubėti į vieną laidą tiesioginiame eteryje, bet po jos, nuėjusi papietauti, prisėdau, ir pajutau, koks tas susitikimas ir žodžiai man buvo brangūs. Ji pasidalino labai intymiu savo patyrimu, kuriame kažkaip sudalyvavau ir aš per knygą. Ir tas jos patyrimas tuomet grįžo atgal pas mane. Ir tas jausmas, ach, tas jausmas, supratus, jog tai, ką darau, kažkam išties turi prasmę, didelę prasmę, ir kad aš galiu prie to prisidėti yra sunkiai suvokiamas ir labai stipriai apdovanojantis. Paverkiau per pietus ir grįžau, atrodo didesnė, pilnesnė, turtingesnė. Ir suprantu, jog ne informacija knygoje, bet kažkas, su kokia intencija ją rašiau, suteikia tą terapinį poveikį. Su visu tuo ir savo pačios netobulumu, su daug daug švelnumo, kurį jaučiu mamoms, vaikams ir visai šiai temai. Ir nuolatiniu patvirtinimu, kad visaip jaustis yra ok, ir tai yra svarbu. Ir galbūt tuo savo atvirumu, kuris man neišvengiamas, kalbant ir rašant temomis, kuriomis kalbu ir rašau. Visa tai dėl ko nerimavau, kas atrodė gal nerimta, gal neprofesionalu, kas ganėtinai nuoga ir drauge unikalu man ir tam, kaip aš prieinu prie sau brangių temų. Pasirodo, tai turi prasmę. Ir tą suvokti man vis ir vis yra ypatingai brangu. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #kūryba #psichologija #motinys

Atrodo jau ne pirmą sykį taip, nes kaskart ir vėl taip nutikus, ištinka taip gerai pažįstamas jausmas, kurį iki tol, regis, visai užmirštu. Apie ką aš? Apie basas kojas, alyvų kvapus, žydinčius kaštonus, būtinus akinius nuo saulės, ledus, staiga žaliais tapusius medžius, kitaip kvepiančius vaikų plaukus, pievą ir šiltą vėjo apkabinimą. Kaskart, netikėtai atėjus vasarai, jaučiuosi ir džiaugsminga ir sutrikusi. Lyg kažko nespėjau, kažko noriu, bet nesuprantu ko, lyg nubudus gamtai aš pati jaučiuosi dar tokia užpelkėjusi, kažkur žiemos miegą mieganti, visai ne švytinčia, o sausa oda, šiurkščiais, slenkančiais plaukais. Vis neturiu rūbų, o ir jėgų ar ūpo jų ieškoti, ir na visada greta to vasariško fainumo vis galvą kyšteli kažkoks mažas niekšiškas nusivylimas - lyg man ko trūktų. Šiemet atrodo, kad tai gal susiję su gamtos troškimu, pusryčių lauke fantazija, vakarų su knyga rankoje hamake iliuzija ir pušų kvapais panosėje. Bet kelis metus vasarą sutikome gyvendami gamtoje ir TAS jausmas buvo aplankęs ir tada. Tas jausmas - kažkaip susijęs su lūkesčiais, kai tikrai užsiknisus 3 mėnesius besitęsiančio lapkričio tamsoj, drėgmėj ir šalty, šilumos, žalios spalvos ir odą šildančio, o ne susisukti į kamuolį verčiančio oro imu laukti taip stipriai, prikabindama jam daugybę ir kitų spalvų ir džiugaus gyvenimo aspektų. Dažnai jie susiję su poilsiu, atsipalaidavimu, lengvumu ir kažkokiu nuolatiniu kūrybiniu polėkiu ir gera nuotaika. Kas, žinoma, nebūtinai įvyksta tiesiog atšilus orui. Ir suprantu kad man, kaip jautriam ir inertiškam žmogui, net ir prie pačių geriausių dalykų, užtrunka priprasti, kad po truputį prisijaukinti ir galiausiai patogiai įsivažiuoti. O tada, žiūrėk, ir ruduo. ** #pavasaris #vasara #jausmai #lūkesčiai #dabartaip #psichologija #psichologas

Pastebiu, jog kartais vakarai, migdant vaikus vienai, būna gana panašūs. Dažniausiai, sukaupusi dėmesį ir pastangas visos dienos metu elgtis draugiškai, atliepiančiai, pagarbiai su vaikais (o tai man nevyksta absoliučiai natūraliai, tam turiu įdėti nemažai pastangų), vakarais, kai jos pradeda siausti, vos ateina metas eiti ruoštis miegoti, kai ilgiausiai tempia gumą vonioje, kai staiga šokinėjusios ant lovos jos praranda jėgas apsirengti, uch, čia dažnai pradedu po truputį darytis kampuota, kur turiu labai save laikyti, kad neprišnekėčiau nesąmonių ar nepradėčiau gąsdinti, jog nemigdysiu, neskaitysiu ir pan. Kartais ir prišneku. Stebiu, kas vyksta, kai vakarais to pykčio jaučiu daugiau ir kas vyksta, kai būna priešingai - gana ramu ir lengva. Begalvojant apie tai šįvakar gulint tarp vaikų, kol išgirsiu tą lygų gilų kvėpavimą, pradėjo kilti vaizdinys. Apie tai, jog yra žmogus tarsi kokio skritulio centre. Tas skritulys apibrėžia asmenines to žmogaus galimybių, žinių, įgūdžių, resursų, savijautos ribas. Tas žmogus yra gebantis ir turintis tiek - kokio dydžio skritulys. Ir tada, vyksta dalykai: tas žmogus norėjo ramiai papusryčiauti, o vaikai, pavalgiusios labai greitai, pradėjo ropštis ant kelių. Žmogus, ok ne žmogus, čia pasakoju apie save, su dar plačiu skrituliu galimybių ir kantrybės, priėmė vaikus ant kelių, bet mažoji tada pradėjo prašytis pieno, didžioji kažkaip bandė įsitaisyti, išvirto arbata, vaikai susipyko, - pusryčiai ramūs neįvyko. Skritulys kažkiek sumažėjo. Tą akimirką, kai sutikau daryti kažką, ko šiaip nenorėjau, kai pasirinkau "pakentėti" - mano galimybių ribos šiek tiek sumažėjo, nes iš savo poreikių/norų/resursų paėmiau, rinkdamasi vaikų poreikius/norus. Tokių situacijų per dieną apščiai - vaikai kvietė statyti lego, nu labai nenorėjau, bet atėjau pažaisti, skaudėjo gerklę, bet sutikau paskaityti keletą knygos skyrių, nenorėjau ir vėl žindyti, bet pagailo mažės, nenorėjau sėdėti jų abiejų apkabinusi, vartant knygą, nes neįmanoma vartyt, bet nenorėjau kažkurios atstumti, dėl kelių akimirkų ramybės leidau žaisti su makaronais, paskui tas pasklido po visus namus... ir t.t. Kaskart darant kažką, ko nenoriu, ar nedarant kažko, ko noriu, t.y. santyky su kitu pasirenkant nepaisyti savo ryškesnio ar duslesnio "nenoriu" ar "noriu kito" - tas apskritimas esantis aplink, vis mažėja, mažėja, mažėja. Ir dažnai būna taip, jog atėjus vakarui jis kone sulindęs į vidų - erdvės aplink nebėra. O kartu nebėra ir kantrybės, švelnumo, dėmesingumo, empatijos. Nebėra jėgų, nes neatliepti norai, poreikiai kelia įtampą ir prašosi dėmesio. Ir ima lįsti įvairiosios mintys galvon, kaip kad "aš visą dieną dėl jūsų, o jūs tiesiog paprastai dantų išsivalyt negalit", ir panašiai. Kas, nors truputį komiška, bet, pasitaiko. Kai jau metas atgauti save, pasirūpinimas savimi atrodo pirštu pasiekiamas, ir jei bent akimirką tai tenka atidėti, - pokšt ir išlenda kovotojas: savo poreikiai jau ima stoti į priekį, užgoždami visa kita ir čia nukeliauja daug energijos. Energijos veikti, energijos stabdyti, energijos brėžti ribą. Už visą tą dieną, kai tai padaryta nebuvo. O kartais ir už situacijas iš senai senai. Kai to padaryti ir nebuvo galimybės. Ir tai pasireiškia - griežtu tonu, tvirtu apsisprendimu, kovine parengtim. Kaip dažnai tėvai apie vakarus sako, jog tai tarsi kovos laukas. Ir tikrai, dieną miegojęs kovotojas, saulei nusileidus, rodos prabunda ir ima žvanginti savo kalavijais. Man labai taip nepatinka. Tada ir pati miegoti nueinu su kažkokiu sunkumu ant krūtinės. O kad taip nebūtų, turiu pasirūpnti, kad mano apskritimų perimetras ne tik būtų, bet ir liktų kuo didesnis. Tam padeda viskas, kas įkrauna. Bet apskritimui lėčiau trauktis padeda atsisukimas į save ir į tai, ko reikia mums. išgirdimas savo negaliu ar nenoriu. Pažinimas, kur per daug. Kad tiesiog būtų galima tai paprastai išsakyti, o ne, stipriai peržengus, aršiai kovoti. Labanakt ** #rysyje #miegas #vaikųmiegas #ribos #jausmai #psichologija #psichologas #rysys

Po antrosios knygos pristatymo visiškai dingo balsas. Kaip simboliška, ypač turint omenyje, jog tema buvo "Motinystės pavasaris. Apie ką kalbame, o apie ką vis dar tylime?" - pasakiau, ką norėjau, ir teko užtilti. Bet šįkart ne apie tai. Tokiame tyliame buvime viskas kitaip. Pirmoji diena su vaikais ir pastebiu kylančią didžiulę frustraciją, jog manęs negirdi, o garsiau aš būti negaliu. Oho kiek pykčio kilo, noro suvaldyti šią situaciją, noro, kad viskas vyktų pagal mane ir tučtuojau! Daugiau nei įprastai nervinausi, kad manęs negirdi, neklauso, neatsižvelgia, o balso svarba rodos išaugo. Atrodė, kad neturint balso, daugiau mažai ką ir turiu. Nors ir supratau, kad tai nėra tiesa, per tos bejėgystės prizmę atrodė veikiau taip. Antrąją dieną kiek daugiau tyrinėjau save ir savo reakcijas bei savo veiksmų poveikį ir bangavau - tarp frustracijos - pykčio ir bejėgystės bei galimybių paieškos bendrauti kitaip. Atradau, kad vaikams įpratus, jog tyliau kalbu, ir jos dažniau suklūsta. Jog arčiau ateina. Jog daugiau tariasi. Pastebėjau, koks galingas yra prisilietimas. Kaip svarbu apkabinti, prieiti, pažiūrėti. Išgirsti. Šiandien trečioji diena ir stebiu, jog viduje atsirado kur kas daugiau pastovaus švelnumo. Gal pailsėjau nuo darbų ir reikalų, gal prisitaikiau prie savo būsenos ir savo ribotų galimybių. Ir, atrodo, viskas gana gerai, visai švelnu ir paprasta. Yra lengviau buvo jas geriau girdėti, matyti, o tai darant (visiškai ne siurprizas), jos kur kas geriau girdėjo mane, net ir mažai kalbančią. Ir net malonumo pajutau šioje savo būsenoje, kur beveik negalint kalbėti, ir ėmus labiau naudotis kitomis priemonėmis ryšiui megzti, pasijutau... labiau išgirsta. Ir išties, buvimas išgirstu, šįkart man pažodžiui, bet apskritai - išgirstu, pamatytu, priimtu, patvirtintu - yra tema. Tema man, man to dažnai gyvenimiškose situacijose trūksta ir labai vertinu patyrimą, kai yra priešingai. Ir tai tema daugeliui žmonių. Šiandien stebėdama, kaip vaikai, na, labiausiai vyresnėlė, nustojo pakeltu tonu kalbėti, užuot kalbėjus ramiai, reikalauti, užuot tiesiog paprašiusi, daug dažniau, užuot tiesiog stabdžiusi ir puolusi mažylę, tardavosi ar klausdavo, kaip jai padėti, labai aiškiai liudijau, ką reiškia jaustis išgirstu, pamatytu, priimtu. Kai nereikia už savo norus, jausmus ir teritoriją kovoti. Kai tampa išties gana saugu būti, kaip būnasi, kai niekas nesitaiko tavęs keisti. Ir tuomet galima tiesiog... atsipalaiduoti. #psichologija #psichologas #ryšys #santykiai #poreikiai #vaikųaugimimas

Ugnė šįvakar žaidė žaidė žaidė su močiute, galiausiai nuvargo, atvarė į lovą, apsiklojo ir manęs klausia: - mama, kas tau šiandien buvo smagiausia? ** Prieš metus ar kelis bandžiau įsiūbuot dienos aptarimą, bet tas akivaizdžiai neveikė, Ugnė tik susierzindavo ir pasakydavo kas vakarą tą pačią frazę. Po kurio laiko nustojau klaust. Ir neseniai vėl klustelėjau. Reakcija buvo visiškai kitokia. Ji susidomėjo, pagalvojo, atsakė. Paklausė manęs. Ir išklausė! Tada aš vėl jos paklausiau kito klausimo, ji pasidalino, paklausė manęs. Mes kalbamės! - negalėjau patikėt. Mes iš tiesų kalbamės, o ne tik aš liudiju jos pasidalijimus arba informuoju apie ribas, kryptį ar savo reakcijas. Ji jau suvokia, kas telpa į dieną, t.y. kur prasideda šiandiena! - dar labiau negalėjau patikėt. Dar, atrodo, neseniai, paklausus ką valgei pietums, galėdavo atsakyti absoliučiai beleką, kas tuo metu šauna į galvą, kad ir apie praeitą mėnesį. Ir kaip jaukiai ji pasirenka tęsti tai, kas suartina, nuramina, sujungia, įžemina. Man buvo labai gera išgirsti šį pašnibždom užduotą jos klausimą tamsiam kambary, šalia parpiant jau kurį laiką įmigusiai Ūlai. Pasijutau kaip su kokia drauge vasaros stovykloje, kur po kaldra šnabždėdavomės ir kikendavom visą naktį. Aptarėm, apsikabinom ir ji po kelių akimirkų užsnūdo. Tik to ir tereikėjo ramiai užbaigti dienai ir pasinerti į miegą: išsižaisti ir aptarti dienos įspūdžius. ** Jai jau greitai penkeri. Kaip ir kada ji taip užaugo? ** Och tie jautrūs vaikų ir jų gylis. ** #ritualai #ryšys #ryšyje #santykiai #vaikas #motinystė #vaikųauginimas #psichologija #psichologas Nuotrauka Ugnės Poloudinos.

Kaip keista, kažkada taip norėjau kurti - istorijas, idėjas ar pokyčius, o galvoje (ar širdyje?) buvo tuščia tuščia. Turėjau tam laiko ir vienintelis dalykas ko trūko, tai tų idėjų, kurių energija neštų pirmyn. O dabar gi galva (ar širdis?) pilna idėjų, minčių, kūne spurda energija kurti. O visų tų minčių nė nespėju užrašyti. Viskas, ko trūksta, atrodo tik šiek tiek laiko ir teisingų prioritetų. Pastebiu save kartais svajojant, kad va, bus dienų kai abi jos eis į darželį ir aš galėsiu tiesiog skirti dieną kūrybai to, kas šitaip veržiasi lauk. Rašysiu be žvilgčiojimo į laikrodį, pasinersiu į tėkmę. Ir tada nusišypsau, nes toji tėkmė matyt ir gimsta iš viso šio intensyvaus ir gyvybės kupino chaoso, kurį man, tokiam jautriam žmogui aprėpti ir suvirškinti nėra lengva. Tad tas, kas nesuvirškinta, prašosi būti kūrybiškai išreikšta. Ir vos tas chaosas sumažės, gali būti, jog kūrybinė energija taip pat nuslūgs. Gyventi pilnai panirus į gyvenimą su vaikais, ir kartkartėmis bandant tuos patyrimus paversti kūryba, ko gero ir yra toji tėkmė, kartais išmetanti mane į krantą, kaip kokią pasimetusią, žiopčiojančią žuvelę. Bet ir vėl labai greitai apsemia ir nuneša. O man telieka tiesiog plaukti, užuot ieškojus plaukimui tinkamo laiko. Ačiū sau, kad kartais pavyksta. ** #kūryba #rašymas #motinystė #vaikai #gyvenimassuvaikais #psichologija #psichologas

Vienas iš mano "darbų" - dirbti ne tik kūrėja bet ir leidėja. Noriu truputį pasidalinti! Dažnai sulaukiu šio klausimo - leisti knygas su leidykla yra gana įprasta. O aš, vos pradėjusi rašyti pirmąją, žinojau, jog linkstu labiau leisti knygą pati. Fone skambėjo daug abejonių ir nuostatų: "knygas leisti rizikinga / tai labai sunkus procesas / neužteks viskam laiko ir žinių / arba užsiimti kūryba arba leidyba / per leidyklas leidžiamos knygos yra kokybiškesnės, nes pats išleisti gali bet kas" ir taip toliau. Mano pagrindiniai kriterijai, lėmę, pasirinkimą, leisti knygą pačiai buvo šie: Kūryba, platesnė nei tik rašymas. Galimybė kurti knygą nuo pradžios iki galo - t.y. ne tik parašyti turinį, bet įsitraukti į viršelio paieškas, dizaino sprendimus, iliustravimo, meninio išpildymo kūrybą, galų gale rinktis medžiagas, popierių - visa tai man yra kūryba. Galimybė pratęsti savo minties, žinutės išpildymą įvairiais būdais, ne tik žodžiu. Tai įtraukia, įdomu, man tai svarbu. Bendradarbiavimas. Surinkti žmones, su kuriais kursiu knygą, pasitikėsiu, bendradarbiausime, suksime galvas, dirbsime ir džiaugsimės. Jausti ryšį, jausti, jog dirbame kartu, o ne kiekvienas atskirai savo gabalėlį - faina, įdomu, augina, moko. Čia gimsta draugystės, naujos idėjos, čia randasi palaikymas, ryšys. Galimybės. Čia aš turiu galimybes rinktis ne tik, kaip knyga skambės, atrodys, bet ir kaip ją komunikuosiu, koks bus tonas, ryšys su skaitytojais, kaip atrodys knygos pristatymai, galų gale kada jie vyks, ką kviesiu. Čia aš galiu rinktis KAIP viskas, kas susiję su knygomis pasieks žmones. Taip pat mano knygos ir jų gyvenimai lieka mano rankose - gal aš norėsiu versti į anglų kalbą? Gal noriu kartoti tiražą? Gal norėsiu keisti viršelį? Gal noriu ieškoti daugiau prekybos vietų? O gal kaip tik nenoriu? Čia visas galimybes spręsti ir judėti norima linkme turiu aš pati. Kartais savilaida gali būti visai ne mažesnė kartelė nei leidyklose, o atvirkščiai - galimybė kur kas aukštesnei kokybei. Galiausiai galimybės atlygiui - mane liūdina honorarų dydis. Kiek autoriai ir kūrėjai uždirba už knygos kūrimą, yra labai labai mažai. Finansai nėra mano pagrindinis aspektas, bet toks atlygis, kokį tikėtina gaučiau, kaip nauja autorė, absoliučiai neatitinka skirto laiko ir (svarbiausia) emocinio įsitraukimo, kurį skiriu kūrybai. Leisdama knygas pati, galiu ir nusvilti. Bet turiu daugiau galimybių susikurti atlygį, kuris būtų bent kiek teisingesnis. Galimybės augti ir vystyti savo įvairias kompetencijas čia yra labai plačios, nes knygos kūryba, leidyba ir pardavimai - didelė, daugiasluoksnė sritis. Čia, kas mėgsta įvairovę, išties yra visko. Kartais tą viską sunku ir aprėpti. Laisvė. Ir visa tai - galimybė plačiai kurti, kurti ryšį ir bendradarbiauti, turėti galimybių rinktis man yra laisvė, kuri, šiuo metu yra ypatingai brangi. ** #knygosleidyba #kūryba #knyga #knygos #lietuviųautorius #rašymas

Kai sulėtėja kvėpavimas, vos uždėjus ranką ant bemingančios dukros nugaros Kai įlašinus vaistų į nosį įsižiūriu į jos akis, paglostau veiduką, pabučiuoju į kaktą Kai išeinant ima graudintis, sakydama: man truks mano mamos! Kai ryte nubudusios, abi nusišypso, susitikus mūsų žvilgsniams Kai nusišypso ir viena kitai Kai šukuoju joms plaukus Kai pribėga mažoji ir apkabinusi išlemena dar neseniai išmoktą "mamamyliutave" Kai naktį išgirstu švelnų balselį: mama, apklok mane savo kaldra ir apkabink" Arba besikuičiantį bandymą su visais patalais po truputį priartėti prie manęs Kai didžiausia šypsena nušviečia veidą - grįžo mama! Kai kiekviena piešdama vis rodo, ką nupiešė, o aš susidomėjusi žiūriu Kai žaisdamos kitame kambaryje vis kas keletą minučių pakalbina mane, o aš atsakau, ar ateinu pažiūrėti, kas gi ten pavyko Kai atsibudusi vyresnėlė pasakoja savo sapną, kuris virsta į didžiausią pasaką fantaziją ir man vistiek labai įdomu to klausyti Kai pasakau, kiekvienai, kad ji nuostabi Kai padėkoju už pastangą ar paprasčiausią dalyką Kai padedu, kai sunku Kai padeda man Kai įgarsinu, ko pačioms nepavyko Kai įtemptoj ir chaotiškoj situacijoj atrandu akimirką susitelkti ir pamatyti, išgirsti - kiekvieną ar kažkurią iš vaikų Kai paglostau galvą praeidama Pabučiuoju ar apkabinu be progos Kai pasakau, kad man rūpi, kaip ji jaučiasi Kad man svarbu. Net jei ir pykstam. Ypač, kai pykstam. Kai pamatau, jog sunku. Kiekvienas kartas brangus, Kiekvienas svarbus. Man tai - ryšys. Tos akimirkos. Paprastos ir drauge pilnos. Ir visai ne dideli planai, ilgos valandos su kiekviena tik po vieną (nors tas ir faina labai!), o kasdieniški susitikimai. Mūsų sukuistoje buityje, sloguotų nosių pilnuose namuose. Nuovargio, nuobodulio ir irzulio fone gimstančios ryšio akimirkos. ** #ryšys #psichologija #psichologas #santykiai #vaikai #motinystė #akimirkos Nuotrauka Ugnės Poloudinos

Kadangi vėl girdžiu itin daug visokių žodžių junginių (pvz.: blogi miego įpročiai, žalingas migdymo būdas ir t.t.), nuo kurių mane ištinka akies tikas (susirašėm su @vytene apie tai kaip tik 😉) pasisakysiu šiek tiek apie vaikų miegą. Mano vyresnėlė - itin jautri, kūrybiška, empatiška ir labai turtingo vidinio pasaulio mergaitė. Visa tai yra labai gražu, bet auginti tokį vaiką yra nepaprasta. Čia reikėjo ir reikia extra erdvės įspūdžių suvirškinimui ir emocijų su(si)balansavimui. Skirtingais etapais tai vykdavo skirtingais būdais, čia nesiplėsiu, bet kur lenkiu, jog jautrumas labai atsispindėjo jos miege nuo pat gimimo. Pietų miegai visad buvo trumpi, nuolat kontakte, su daug pagalbos užmiegant, artumo, žindymo, nes visi tie dienos dirgikliai pavargus tiesiog įaudrindavo ir kilnodavo stogą. O ir naktimis - busdavo, verkdavo, žįsdavo ir nei per centimetrą nesitraukdavo. Jusdavo kiekvieną mano apsivertimą. Laimei, man visas tas artumo ir pagalbos miegoti siekis atrodė absoliučiai normalus ir suprantamas. Nesiekiau jos "atpratinti" nuo savęs ar "pripratinti" (labai nemėgstu šio žodžio) miegoti vieną pačią. Abejoju net ar būtų išėję, o jei ir būtų, tokia kaina man atrodo per didelė. Anyway, ne visada tas buvo lengva, o ypač besilaukiant antrosios ir jai gimus. Bet vėlgi, laimei, jog vaikai iki paauglystės nemiega su krūtimi burnoje ar neužmiega supami. 😅 Kažkur nuo trejų metų ji pradėjo tiesiog išmiegoti naktį, o arsisakiusi pietų miego paprasčiau užmigdavo vakarais. Su laiku natūraliai radosi ir įvairesnių migdymo būdų - ir su pasaka ir tiesiog pagulint tamsoje. Ir su tėčiu, nebetik su manim. Ir va, jai gegužę bus penkeri, ji vis dažniau, man migdant Ūlą, ji tiesiog atsigula į savo lovą (mes visi keturi miegame viename kambaryje), užsikloja, užsimerkia ir... užmiega. Tiesiog. O kartais nepavyksta užmigti, tai tiesiog ramiai paguli, o aš užmigdžiusi Ūlą ją apkabinu ir užmiega tada. Ir kaip faina tą stebėti, kad nėra jokio priešinimosi miegui ar baimių, susijusių su miegu. Ji turi gražų santykį su poilsiu ir žavu stebėti, kaip ji šelmiškai ir su pasidžiavimu sako: "mama, aš šianant pati užsimigdysiu!", nors niekas šeimoje to "užsimigdymo pačiam" nei skatina nei išvis apie tai kalba. Bet savarankiškumo, saviveiksmingumo daigas yra kiekviename vaike! Jie patys to siekia ir jų savarankiškumas natūraliai gali skleistis, kai jie jaučiasi saugūs ir palaikomi. Kai nejaučia spaudimo ar lūkesčių sau užaugti greičiau, nei gali, ar tapti kažkokiais, kam dar ne laikas. Taigi, žinokit o mažąją Ūlą, nors jai jau dveji, vis dar dažniausiai migdau nakčiai nešioklėje, žindydama ir sūpuodama ant kamuolio. Kodėl? Nes taip paprasčiausia, greičiausia ir fainiausia mums šiuo metu! Ūla užmiega žaibiškai, per max 5 minutes. Ir anaiptol tai nei joks ne blogas įprotis. Įpročiai keičiasi. O vaikai ieško artumo įvairiausiais ir skirtingiausiais būdais, kurie kinta jiems augant. Esu tikra, kad po kokio pusmečio visa tai atrodys ir vėl kitaip. Man tai atrodo, kad tegu įpročiai reaguoti, atliepti ir nesiparinti dėl "pripratinimų" tik gyvuoja. O mažieji žmonės tegu auga jausdami mūsų artumą. Ryšyje! ** #vaikųmiegas #miegas #mažųvaikųmiegas #psichologas #psichologija #motinystė

- Aš žinau, kaip mane gerai veikia tinkama rutina. Žinau, kad kai anksčiau atsikeliu, kai skiriu laiko mankštai, dienoraščio rašymui, knygai - visa diena būna kitokia. Ne taip skubu, aiškiau save jaučiu, geriau prioritizuoju svarbius dalulykus. Patiriu mažiau įtampos, streso, jaučiu mažiau nerimo. Kai sveikiau maitinuosi - turiu daugiau energijos, o kai jos trūksta - valgau daugiau nesveiko maisto, vartoju daugiau cukraus, kad turėti jėgų išspręsti tam tikrus klausimus. O viskas atrodo kaip krūva nepabaigtų dalykų, kur vis padrikai bandau šį tą užgesint, puolu, bet nespėju. Tada vakare būnu įsitempęs, sunkiai užmiegu, nepailsiu, sunkiau atsikeliu ryte. Užsisuka ratas it užburtas. Viskas susiję. Aš viską žinau ir niekaip nesugebu prisiversti įsivažiuot į tą rutiną. Viską puikiai žinau ir vistiek nesugebu! - pasakoja klientas, suraukęs antakius, žiūrėdamas į žemę ir laiks nuo laiko suduodamas sau ranka per koją. - O ar tu žinai, kad savo poreikių ir emocijų mes nepasirenkam? - smalsauju. Nes jis tikrai labai daug visko žino. Ilga pauzė. Klientas įdėmiai žiūri, šiek tiek pasilenkia link manęs. - M? - Tiek poreikiai, tiek ir emocinės reakcijos yra tai, kas mus ištinka - mums kyla, nepriklausomai norime mes to, ar ne - tęsiu. - Aš žinau. Žinau! Aš protu tą suprantu ir tuo pat metu stengiuosi nuneigti. Aš tai žinau ir drauge tuo netikiu. Aš noriu tai apeiti, išspręsti, nulaužti. Noriu jog būtų taip, kad tai tarsi būdinga žmonėms, bet ne man. Nes aš superžmogus. Aš galiu būti kitoks, išskirtinis. Beribis. - Tu labai nori būti superžmogumi! - patvirtinu ir nuoširdžiai suprantu šį norą. - Noriu! - skėsčioja rankomis ir juokiasi klientas. - Ech. Ir tu nesi beribis. Esi ribotas. Ir gal būtent tai daro tave žmogumi. - Man labai, labai sunku tą priimti - surimtėja. Graudinasi. ** Ir taip, vienas didžiausių mūsų, kaip žmonių sunkumų yra priimti, pripažinti, kad mes netobuli, ne amžini. Ne beribiai. Kad mes riboti, kiekvienas savaip. Riboti, negalintys kur kas mažiau nei galintys ir dažnai taip siekiantys išplėsti savo galimybių ribas, skubantys ir lekiantys jei ne fiziškai, tai savo mintyse tiek, jog net nesugebame pasidžiaugti savo mažutėmis ir retomis pergalėmis. Taip besistengiantys sukurti iliuziją apie savo visagalybę, savo kažkada būsimą ateities laimę, kuomet viską, ką norėjome, jau įgyvendinome, kad net pamirštame pastebėti viską aplink. Mus supančius žmones ir kaip mus veikia mums svarbūs santykiai. Mus supančią aplinką - orą, gamtą, miestą, pasaulį, kuris mus liečia, laiko ir mums daro poveikį kasdieną. Ir savo vidų - savo reakcijas, emocijas, mintis, poreikius, jausmus. Savo savijautą ir jos pokyčius, keičiantis situacijoms. Nėra vieno greito būdo išspręti savo savijautos, profesinių, santykių problemŲ. Nėra vienos rutinos, amžiais pakeisiančios gyvenimą į geresnį. Tėra tik galimybė nuosekliai nuolat, diena iš dienos lavinti įgūdį truputį geriau save girdėti, jausti, ir reaguoti į save - atliepti. Taip, kaip tuo metu reikia. Duodant sau tai, ko iš tiesų trūksta - poilsio, maisto, judesio, santykio, vienatvės, kūrybos, linksmybių ir pan. O gal čia ir slypi toji visa beribystė? Galimybės į save atsižvelgti, beribės progos sau padėti. Save pamatyti, išgirsti. Begalė būdų, kaip į save reaguoti. Ką daryti. Kaip kalbėtis su kitu, kaip kalbėti sau. Kaip kurti santykį. Kas minutę, kas akimirką vis besivystantį, besikeičiantį, kitokį. Beribiai. ** #ryšys #ryšyje #psichologas #psichogija #poreikiai #jausmai #žmogus